Jį paskatino režisierės Eugenios Berkovich ir dramaturgės Svetlanos Petriychuk gegužę pradėtas teisminis persekiojimas, apkaltinus terorizmo teisinimu dėl pjesės „Finistas, drąsus sakalas“, kurią parašė S.Petriychuk, pastatė E.Berkovich.
Abiem gresia įkalinimas iki septynerių metų.
Bylos pagrindu gulė vadinamoji destruktologinė ekspertizė, kurią atlikusiai grupei vadovavo destruktologijos pradininku save tituluojantis Romanas Silantjevas.
Kreipimesi priminta, kad destruktologija neminima Rusijos pripažįstamuose mokslo bei švietimo krypčių sąvaduose, jos nėra tarptautinėje mokslo erdvėje. Žinomos tik vieno autoriaus (R.Silantjevo) publikacijos destruktologijos tema.
Iš esmės tai - pseudomokslas, kurio naudojimas ekspertizei nepriimtinas, nes teismą klaidina.
R.Silantjevo ekspertizėje „savo ruožtu“ skelbta, kad spektaklis „Finistas, drąsus sakalas“ neva teisina radikalų islamizmą kaip ir radikalų feminizmą, kurie abu vienodai destruktyvūs.
„Destruktologijos pradininkas“ viešai apšaukė E.Berkovich vahabitus (kraštutinių ortodoksų musulmonų sunitų sekta) aktyviai palaikančia žyde. Nesunku įsivaizduoti, koks „turinys“ po to užvirė rusų interneto forumuose.
Tokių reikalų kontekste „destruktologinę ekspertizę“ - tik įsiklausykite - sukritikavo ir Rusijos žydų kongresas, ir Rusijos musulmonų dvasinė administracija.
Teismas, nors vyksta Maskvoje, „saliamoniškai“ paskyrė naują ekspertizę kažkodėl už Uralo Sverdlovsko srityje, bet ir R.Silantjevo „dėl visa ko“ pasilaikė.
Kelis metus rodytas E.Berkovich ir S.Petriychuk spektaklis yra du kartus pelnęs svarbiausią rusų teatro premiją „Auksinė kaukė“. Dabartinį „posūkį“ argumentuoja aplinkybė, jog bent E.Berkovich po Rusijos agresijos prieš Ukrainą viešai pasisakė prieš karą.
Siužetas gali tarnauti naujausių reikalų Rusijoje alegorija, kai nesivaržo ne tik „ekspertai“.
Vladimiras Putinas pokalbyje su Izraelio ministru pirmininku Naftaliu Bennettu 2022-ųjų gegužės 5 dieną atsiprašė už savo užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pasažą interviu italų televizijai „Mediaset“ gegužės 1-ąją, kuriame šis sulygino Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį (jei ką, pagal tautybę žydas) su šešis milijonus žydų nugalabijusiu Adolfu Hitleriu.
Paskui išsakė prielaidą, jog ir pastarasis turėjo žydų kraujo. Esą patys „išmintingi žydai“ (tiesioginė citata - A.S.) kalba, jog aršiausi antisemitai kaip taisyklė yra jų tautiečiai.
S.Lavrovas - ryškus Rusijos politikos (ar tiksliau jos simuliakro) personažas. Beje, ir kaip informacinio lauko valytojas (kažkam juk reikia) su kovingu perėjimu į ataką diplomatijos sąskaita po gausių Kremliaus geopolitinių „gestų“.
10 metų gyveno Niujorke, kai dirbo Jungtinėse Tautose, veiksmingai prisidėjo, priimant sprendimus dėl 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų.
Niujorke gimusi dukra Jekaterina pradėjo lankyti mokyklą Manhetene, studijavo Kolumbijos universitete. Ech…
Į „Svoboda“ klausimą, kaip išvirto į nacistinės Vokietijos užsienio reikalų ministrą (1938-1945) Joachimą von Ribbentropą, Rusijos užsienio reikalų ministras 1990-1996 metais Andrejus Kozyrevas, kurio komandoje S.Lavrovas dirbo, atsakyti negalėjo nieko, nurodęs nebent baimę.
Izraelis apkaltino S.Lavrovą melu, rasizmu, iškvietė Rusijos pasiuntinį Anatolijų Viktorovą pasiaiškinimui.
Bet „nenumaldoma“ Rusijos užsienio reikalų ministerija gegužės 3 dieną paskelbė straipsnį „Apie antisemitizmą“, kuriame apkaltino Izraelį neonacistinio Kijevo režimo parama.
Kitą dieną ministerijos atstovė Marija Zacharova „dar“ pareiškė, jog izraeliečių samdiniai kariauja Ukrainoje petys petin su „Azov“ smogikais.
Buvo ir V.Putino komandos nario, Eurazijos ekonominės komisijos nario Sergejaus Glazjevo „įžvalga“, jog Rothschildai „prieš rusų ginklus“ siunčia bei žudo Ukrainos vyrus žydų apgyvendinimo ištuštėjusiuose Ukrainos miestuose reikalu.
Jau šių metų birželio 16-ąją Rusijos prezidentas Sankt Peterburgo ekonomikos forumo posėdyje pareiškė, jog gausūs draugai žydai jam saką, kad V.Zelenskis joks žydas, o neonacizmui nuolaidžianjanti žydų nacijos gėda.
Taip reagavo į moderatoriaus Dimitriaus Simeso (yra toks prokremliškas amerikiečių politologas) tezę, jog Vakaruose nesupranta Ukrainos kaltinimo nacizmu, kai jos prezidentas - žydas.
Kitą dieną Ukrainos žydų konfederacija paskelbė trijų punktų pareiškimą, kuriame 1) pavadino V.Zelenskį lyderiu, kuris rodo pavyzdį ir visam pasauliui; 2) nurodė, kad dabartinėje Ukrainoje antisemizimo nėra, tuo labiau valstybiniame lygyje; 3) ryšium su kaltinimu ukrainiečiams dėl nusikaltimų per Holokaustą priminė, kad Ukraina yra ketvirta pasaulyje pagal Pasaulio tautų teisuolių (gelbėjo žydus per Holokaustą) skaičių; oficialus Izraelio memorialas holokausto aukoms atminti Jad Vašem yra registravęs 2691 tokį žmogų.
Autoriai nurodė galį pateikti ir daugiau argumentų, paneigiančių rusų propagandos naratyvus. Pavyzdžiui, rusų apšaudymo sunaikintą „Drobytsky Yra“ memorialo Menorą Charkivo apylinkėse.
Po agresijos prieš Ukrainą pradžios Rusiją beveik iš karto (2022-ųjų kovą) palikęs Europos rabinų konfederacijos vadovas Pinchas Goldschmidtas jau šio birželio 30-ąją, penktadienį, kuomet jo tautiečiai rengėsi minėti šabą ir atsijungė nuo informacijos, rusų buvo paskelbtas „užsienio agentu“.
Šabui pasibaigus P.Goldschmidtas pareiškė laikąs garbe prisijungti prie sąrašo išskirtinių žmonių, jau „užsienio agentų“. Ir pakartojo raginimą Rusijos žydų bendruomenei palikti šalį, kol nevėlu. Nes jo paskelbimas „agentu“ gali aktyvuoti naują (paskutinė buvo prie Josifo Stalino) antisemitinę kampaniją Rusijoje, ypač kai neapykantos kalbos metodika atidirbta ant ukrainiečių.
Čia tinka priminti, kad iš daugiau nei dviejų milijonų žydų bendruomenės buvusioje Sovietų Sąjungoje Rusijoje pagal paskutinius surašymus liko kiek daugiau nei 160 tūkstančių žydų.
P.Goldschmidtui teko išvykti ir dėl to, kad Maskva neišmušė iš jo agresijos prieš Ukrainą palaikymo. Rusijos federalinis saugumo biuras prisidėjo prie vienuolikos rabinų išsiuntimo iš Rusijos po 2014 metų. Maskva nebeišduoda vizų dėstytojams iš Izraelio, uždraudė veikti agentūrai „Sochnut“, kuri parpininkavo žydų repatriacijai į Izraelį.
„Time“ 1995 metų birželio numeryje paskelbtoje Umberto Eco studijoje „Amžinasis fašizmas“ (Eternal Fascism) daroma išvada, jog fašizmo kūnas gali būti (atrodyti) miręs, bet/kai atskiros jo dalys vis atgyja.
U.Eco studijoje išskyrė 14 „amžino fašizmo“ (ur-fascism) požymių. Kaip antai.
Tradicijos kultas. Jasonas Stanly knygoje „Kaip dirba fašizmas?“ (How Fascism Works) fašizmą apibūdina kaip fanatizmą, prievarta skatinantį praeities adoravimą bei mėginimą ją atkurti.
V.Putino frazė apie SSRS žlugimą kaip didžiausią geopolitinę 20 amžiaus tragediją, iš kitos pusės, Kremliaus kategoriškas apeliavimas - su normatyvinėmis pasekmėmis - į tradicines vertybes.
Tradicijos kultas logiškai numato vado figūrą. 2014-ųjų spalį tuometinis Rusijos prezidento administracijos direktoriaus pavaduotojas Viačesalvas Volodinas: „Yra Putinas - yra Rusija, nėra Putino - nėra Rusijos“.
Privaloma fašizmo dedamoji - mirties kultas. 2012 metų vasario 23-ąją Maskvos „Luzhnikų“ stadioną užpildžiusi publika nekantravo sulaukti nacionalinio lyderio ir sulaukė - mitingą pavadinimu „apginsime Rusiją“ aplankęs „kol kas“ ministras pirmininkas V.Putinas pareiškė, jog kova dėl Rusijos tęsiasi, ir apibendrino: „Tad mirkime prie Maskvos!“.
Galios kultas. Prisimindamas nesėkmingą bandymą pritapti kosmopolitinėje Vienoje 1905 metais, Adolfas Hitleris vėliau sakė išmokęs pamoką, jog gyvenimas - tai kova tarp stipriųjų ir silpnųjų be jokio atjautos šešėlio. Viskas paprasta - pergalė arba pralaimėjimas be niuansų, kompromisų ar panašių niekų.
Rusijos prezidento frazė šio amžiaus pradžioje, jog silpnus visada muša.
Kategoriškas modernizmo atsisakymas. V.Putinas apie internetą spaudai skirtame forume Sankt Peterburge 2014 metų balandžio 24-ąją: „Internetas atsirado kaip specialus Amerikos centrinės žvalgybos valdybos projektas, taip ir vystosi.“.
Jei prieš kokius porą metų dar atviras, jau tikrai nebe klausimas, kiek dabartiniam Rusijos režimui būdingos čia pateiktos fašizmo savybės, arba - kiek jis jau fašistinis.
Su pataisa į 21 amžiaus realijas. Pasak Aleksandro Morozovo iš Prahos Univerzity Karlovy, Rusiją užvaldžiusioje ideologijoje akivaizdūs trys prasminiai „mazgai“ - kraštutinis antivakarietiškumas, tik rusams esą būdingas „ypatingas“ civilizacinis kodas, tezė, jog Rusija nenugalima.
Rusijos politinę, socialinę praktikas apibūdinantis neologizmas „rašizmas“ (rashism, ruscism) išplito po agresijos prieš Ukrainą, 2022-ųjų liepos pradžioje „Vikipedijoje“ žodis aiškintas 25 kalbomis.
„Rašizmui“ pašvęstame straipsnyje „The New York Times Magazine“ istorikas Timothis Snyderis nurodo, jog kitus žmones (ukrainiečius - A.S.) fašistais vadinantys fašistai (rusai su V.Putinu priešakyje) atstovauja proto atmetimą jau tokiu mastu, jog tai vadintina šizofašizmu.
Globali pagieža, resentimentas reikalauja „adekvataus“ atsako. „Mūsų niekas neklausė... paklausykite dabar.“ - V.Putinas naujausios branduolinės ginkluotės pristatyme 2018 metais.
2022 metų gegužės 8-ąją Rusijos dūmos deputatas Aleksejus Žuravliovas valstybinės televizijos „Rossia-1“ specialioje laidoje (būtent) pareiškė, jog denacifikavimo reikalu būtina sunaikinti du milijonus ukrainiečių, „vos“ penkis procentus kaimyninės šalies gyventojų.
Rašytojas Zacharas Prilepinas Rusijos valstybinės televizijos pirmame kanale: „Visi turi suprasti, jog laukia globalus karas dėl išgyvenimo, visų priešų sunaikinimo. Mūsų ideologija yra karas.“
Tiražuojami kitus gluminantys, Rusijoje „savaime suprantami“ vaizdai su mažyliais karine uniforma, mažyliais tankų formos vėžimėliuose, vaikiškomis (patiems mažiausiems - A.S.) raketinių sistemų „Buk“ formos lovelėmis. Ir taip toliau.
Agresija Rusijos visuomenėje kaupėsi dešimtmečiais, reikėjo „išrasti“ priešą, kuriam galima suversti kaltę dėl pačių negebėjimo pakeisti nuosavą valdžią. Ukraina ir „subrendo“ šiam vaidmeniui. Jau akivaizdu, ne ji viena.
Kodėl Rusijos, o ne, tarkime, vien Kremliaus antisemitizmas?
Pasak tyrimų grupės „Russian Field“ 2023 metų birželį atliktų dviejų visuomenės nuomonės apklausų („apgaubė“ V.Putino virėju vadinto verslininko Jevgenijaus Prigožino privačios „Vagnerio“ armijos lyg ir maištą birželio 24-ąją), 73 proc. respondentų mano, jog valdžios pasikeitimas Rusijoje ginkluotu metodu neįmanomas.
Tik vienas tyrimų, nurodančių į Rusijos režimo stabilumą, kad ir kas ką šia tema manytų.
Ryšium su kuo - nori nenori - atsiremiame į subtilią aplinkybę. Kad ir kas ką galvotų apie į rytus nuo Lietuvos besiklostančią tragediją, sąžiningiems rusams, be abejo, skauda.
Berlyne kaip agresijos prieš Ukrainą priešininkas priverstas reziduoti maskvietis politologas, psichologas Leonidas Gozmanas karo „jubiliejui“ skirtame „Novaya gazeta Europa“ liepos 8-ąją publikuotame tekste „500 nusikaltimo dienų.
Rusai kalti dėl to, kad tai tapo įmanoma?“ apeliuoja į hipotetinį kontrahentą, veikiausiai ne vien ne rusą: „Atkreipiu tik dėmesį į aplinkybę, jog pagal tokius žmones („tokius“ reiškia kad ir žudžiusius ar prievartavusius Bučoje - A.S.) nereikia spręsti apie visus rusus, kaip nereikia spręsti apie visus ukrainiečius ar lenkus pagal išsigimėlius, padėjusius hitlerininkams žudyti žydus, amerikiečius - gatvių gaujų narius, visus šiandieninius vokiečius - pagal balsuojančius už „Alternatyvą Vokietijai“ (AfD, krašutinė dešinioji nacionalistinė partija - A.S.) ir besižavinčius V.Putinu bei A.Hitleriu (...) manau, kiekvienas, tebesiejantis save su rusų kalba, geriausiomis rusų kultūros apraiškomis, o ir apskritai su mūsų mirtinai sergančia šalimi, turi pagal galimybes priešintis V.Putino režimo tapatinimui su visa Rusija, siekti įrodyti, kad ne visi mes budeliai ir fašistai.“
Tema subtili ir ilgam, nes kad ir kas ką galvotų apie dabartinius tragiškus reikalus, planetai - ir patiems rusams - „po visko“ teks su dabartiniu „paveldu“ kažkaip apsieiti. Todėl kiek telegrafiškai (pars pro toto - dalis vietoj visumos) - apie galimą tokios reikalų padėties priežastį.
Tikėtina, Rusijos valdančioji klasė banaliai stokoja išsilavinimo ir kantrybės.
„Viena šalis! Vienas prezidentas! Viena pergalė!“ - prie rusų imperializmo ideologo Aleksandro Dugino po teroro akto žuvusios dukters Darjos Duginos karsto skandavo (!) Dūmos deputatas Leonidas Sluckis, labai vargu ar „apsisunkindamas“ supratimu, jog kartoja fašistinį šūkį „Ein Reich! Ein Folk! Ein Führer!“ (vienas reichas, viena tauta, vienas fiureris)
Į „Svoboda“ klausimą, kaip nutiko, kad Kremlius nutraukė J.Prigožinui iškeltą baudžiamąją bylą, nors „Vagnerio/“ maištininkai numušė keletų Rusijos armijos orlaivių, žuvo pora dešimčių lakūnų - taktinis V.Putino žingsnis ar maištininkui tiesiog atleista?
Kijeve, panašu, suvisam apsistojęs buvęs Rusijos advokatas, iš kurio tėvynėje - ir dėl Kremliaus šeimininko kritikos - atėmė licenziją, Ilja Novikovas: „Gerai, kad neklausiate, kaip tai atrodo iš įstatymo perspektyvos, nes beprasmiška daugelį Rusijoje vykstančių dalykų mėginti analizuoti pagal įstatymo raidę. Joks teisininkas nesugebės rišliai paaiškinti, kaip nutiko, kad orlaivius numušė, o baudžiamoji byla nutraukta.“
J.Prigožinas sukūrė trumpalaikę krizę (pasak leidinio „Projekt“ tyrimo, pats prisipažino „supsichavęs“), V.Putinas jo atsikratė, nors „atleidęs“, irgi iškart. Išsprendė problemą „tam kartui“; jo vertinimu, tikriausiai viskas gerai, nors/kai neaišku, kaip tai veiks ilgesnėje perspektyvoje.
Politologas, „University College London“ bendradarbis Vladimiras Pastuchovas Rusijos veikimo algoritmą yra palyginęs su biatlonu - lyg ir nepriekaištingai „nubėgusi“ kurią istorinę distanciją, niekaip neišvengia netaiklių šūvių ir priversta sukti į (kokiems 70-iai metų) baudos ratus.
Šaudymui reikia kantrybės, ne skubos.
Šio amžiaus pradžioje Rusijos visuomenė „pavargo“ nuo stalinizmo refleksijos: „Kiek galima apie Staliną, represijas - turime judėti į priekį.“
Psichoanalizė nurodo, kad problemos nustūmimas į pasąmonę, atsisakius ją „iškalbėti“ (prisiėmus atgailą ir jos pagrindu atitinkamus sprendimus) judėjimą į priekį kaip tik sabotuoja.
Vokiečiams prireikė ypač skausmingos gerų dviejų dešimtmečių refleksijos, kad kancleris Willis Brandtas (1969-1974) per vizitą į Varšuvą 1970 metų gruodžio 7-ąją rastų dvasios tvirtybės suklupti ant kelių prieš paminklą Varšuvos geto sukilimo per nacių okupaciją aukoms.
W.Brandto pradėta rytų politika (Ostpolitik) numatė gilią atgailą už padarytus nusikaltimus, kategorišką atsisakymą taikyti galios metodus politikoje.
Vokietija laikoma sąžiningo savo poelgių ištyrimo, atsivėrimo, savirefleksijos pavyzdžiu pasauliui.
Ir vis tiek neapsieita be „skeletų spintoje“. Nikolayaus Epplée knygoje „Nepatogi praeitis“ liudijama, kaip reikšmingai daliai buvusių nacistų kyšių dėka pavyko išvengti liustracijos buvusioje Vokietijos federacinėje respublikoje, Sovietų Sąjungos įtakos zonoje atsidūrusioje Vokietijos demokratinėje respublikoje daugiau nei 10 proc. biurokratinio aparato sudarė irgi eksnaciai.
Nutylimų, užslėptų, linkusių teisinti fašizmą savimonės teritorijų (kad ir ta pati AfD - A.S) vis dar yra. Tai vis dėlto ilga pasija, kurią nebūtinai vainikuoja absoliučiai visus tenkinantis happy and.
Ekskursas į Vokietijos siužetą dėl klausimo: ir geopolitikoje (gal joje ypač) reikia neregėtai nusikalsti, po ko stipriai gauti per galvą, kad įgytum politinės išminties?
Ja „neapsukintas“ absoliučiai didžiausia planetoje teritorija (17 130 000 kvadratinių kilometrų) dispnuojančios valstybės šeimininkas kerštauja už sovietinės imperijos pralaimėjimą Trečiajame Šaltajame pasauliniame kare ir pagiežingai mėgaujasi prekiaudamas sumaištimi, nuodydamas gyvenimą visiems, prie ko prieina, ir mėgindamas nuodyti tiems, prie kurių nepajėgia prieiti.
Panorėjus galima įžvelgti/ konstatuoti ryšį su, atrodytų, smulkmenomis kad ir sekant paskui žinomą įžvalgą, jog tai jose slypi šėtonas.
Rusijos futbolo „Premjer lygai“ (RPL) teko perkelti kovo 11-ąją turėjusias vykti rungtynes tarp „Torpedo“ ir „Ural“ komandų iš Maskvo „Luzhniki stadium“ į pamaskvės „Arena Khimki“ po to, kai RPL inspekcija pripažino „Luzhniki stadium“ veją netinkama.
Ši tokia virto po patriotinio mitingo-koncerto Tėvynės gynėjos proga vasario 22 dieną, kuriame pasirodė ir V.Putinas. Pasak organizatorių, dalyvavo 200 tūkstančių žmonių. Na, ir ištrypė...
Futbolo aikštės veja turi būti sužėlusi tolygiai, atspari kenkėjams, išlikti neišdraskyta prie intensyvaus rungtynių, treniruočių krūvio. Jos puoselėjimas - kruopštus darbas, viena žolės rūšis netinka, parenkami mišiniai, prieš sėjant dirva specialiai apdirbama, tręšiama, įrengiama drenažo sistema.
Jau pasėjus laukas paliekamas trims savaitėms (trukmė priklauso ir nuo metų laiko, pavyzdžiui, rudenį veja želia lėčiau) - tik tada futbolo aikštė tinkama eksploatacijai.
V.Putinui reikėjo trumpalaikio emocinio efekto, jį gavo. Kad kažkuriam laikui išbraukė reprezentacinę Maskvos areną iš apyvartos - ne tema. Panašiai „apsiėjo“ su J.Prigožinu.
Nors tai trukmė, ne jausmų stiprumas sukuria kilnesnį žmogų, anot Friedricho Nietzschės.
Prie šarlatano destruktologo R.Silantjevo puikiausiai glunda istorijos mokslų daktaras, Rusijos užsienio reikalų ministerijos geidžiamas ekspertas Sergejus Karaganovas, žurnale „Rossia v globalnoj politike“ birželio 13-ąją paskelbęs opusą „Sunkus, tačiau būtinas sprendimas. Branduolinio ginklo panaudojimas gali apsaugoti žmoniją nuo globalios katastrofos.“
Turinys idealiai atitinka pavadinimą - Maskvos „organizuotas“ branduolinis gybas kur nors Poznanės aplinkėse prezentuotas kaip neginčijamas gėris. Rusų misija - palaužti Vakarų valią „žmonijos ateities vardan“.
V.Putinas „Valdajaus“ diskusijų klubo sesijoje 2018-ųjų spalį „apibendrino“ apie branduolinio konflikto grėsmę: „Mes (rusai? - A.S.) kaip kankiniai pateksime į rojų, o jie (ne rusai? - A.S.) paprasčiausiai padvės.“
Tiesus ryšys tarp vardan trumpalaikio propagandinio efekto išdraskytos vejos, talentingas kūrėjas kamuojančio „eksperto“ destrurologo ir branduolinio grybo galų gale.
Ir čia keistai, nors gal savaip logiškai - prisiminus aplinkybę vardu „vargu ar „apsisunkinama“ - išnyra dar ir antisemitizmas.
Tarp kitų dabartinės tragedijos priežastimi galima įvardyti paviršutiniškumo nuodėmę, prasčiokišką fašizmą - prasčiokai trukmės nepripažįsta, neturi kantrybės.
Kaip ir nepripažįsta/nepažįsta kilnumo. „Situaciniai/proginiai“ Kremliaus gyventojų išpuoliai prieš žydų naciją tą irgi patvirtina.
Deja, istorinė patirtis liudija, jog fašistinių režimų neįmanoma pakeisti iš vidaus, jie išnyksta tik po karinio pralaimėjimo. Taip kad tikėtis tenka/teks dar daug ko.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą