Jolanta Blažytė: Vilniaus Katedros aikštėje - sulūžę ateities simboliai

Tiesą sakant, nelabai supratau, kodėl į Lietuvos šventą vietą reikėjo vilkti tą rusišką šlamštą, bet mano kaimynė Zosė man viską paaiškino: „šitas tankas yra mūsų laisvės ir ateities simbolis". Nu, dabar jau aišku.

Taigi mūsų „laisvės ir ateities" simbolis, saugomas akylos Valstybės kūrėjo O. Šurajevo akies, ir suporuotas su šiukšlių konteineriu, išdidžiai stovi Lietuvos šventovėje - Katedros aikštėje. Ir, tikėtina, stovės iki naujo ledynmečio epochos.

Mat jeigu nestovės, tai, anot mano kaimynės Zosės, mes neturėsime nei laisvės, nei ateities.

O štai tokio pat Vokietijos tanko, kaip ateities ir laisvės simbolio, istorija kiek liūdnesnė. Mat valdžia, turbūt pabijojusi galinčių šalyje kilti masinių neramumų, išbogino tą tanką nežinoma kryptimi.

O istorija buvo tokia: vos tik Berlyne pastačius sulūžusį rusišką tanką prie Rusijos ambasados (Vokietijos valdžia bent jau susiprotėjo jo nestatyti prie bažnyčios), čia pat link jo sugužėjo pacifistai ir paskandino tą tanką rožių bei gvazdikų jūroje.

Nepamiršdami nuo jo nuplėšti Ukrainos vėliavos (past. Vokietijoje apie 60 proc. gyventojų pasisako už taikos derybas su Rusija). Įkandin pacifistų atskubėjo ir aktyvistai, kurie ėmėsi nuo tanko grėbti minėtas rožes bei gvazdikus ir trypti juos kojomis.

Prie rusiško tanko, t.y. laisvės ir ateities simbolio, Berlyne kilo nemažas mūšis: minia skilo į dvi dalis. Viena minios dalis rėkė „jūs esate Putino žiurkės", kita minios dalis skandavo: „jūs este Banderos nacistai".

Vyrai kibo vieni kitiems į atlapus ir daužė nosis. Moterys tąsė viena kitą už plaukų (perukų ir megztų berečių). Žodžiu, vertybinis konfliktas įsisiūbavo tiek, kad jį būtų galima pavadinti dar vienu Poltavos mūšiu.

Tik vienas kitas neutralesnis Vokietijos pilietis lakstė apie tą rusišką tanką su kibirėliu švęsto vandens ir prašė dangaus apsaugoti Vokietiją nuo satanistinių mirties simbolių.

Taigi, Vokietijos valdžia pasielgė išmintingai ir patraukė tą tanką toliau nuo besiplieskiančio naujo Poltavos konflikto. Naivu būtų tikėtis, kad Vokietijos pavyzdžiu paseks ir Lietuvos valdžia.

Kaip ne kaip, anot mano kaimynės Zosės, tas tankas yra gi mūsų ateities simbolis.

Ką šiuo atveju gali padaryti tie, kuriems tas Katedros aikštėje pastatytas rusiškas šlamštas kelia ne laisvės asociacijas, o tiesioginį pasibjaurėjimą?

Turbūt geriausia - nekreipti į tą šlamštą dėmesio ir nesivelti į jokius vertybinius konfliktus. Mat tie konfliktai pirmiausia tarnauja ne kaip problemos sprendimo būdai, o tik kaip maistas šurajevcų reikšmingumui.

Juk kuo daugiau žmonės vieni su kitais konfliktuoja - tuo labiau nukreipiamas dėmesys nuo esminių šalies problemų, kurių šiuo metu šalyje daugiau, nei pasaulyje yra tų rusiškų tankų.

O valdžios atstovams kaip tik to dėmesio nukreipimo dabar labiausiai ir reikia.

Šiuo metu Lietuvoje vyksta svarbūs rinkimai ir dabar reikia būti labai atidiems, kad vėl į valdžią nepririnkti tų balvonų, kurie vėliau išvertę akis pasakos, kad dėl šalyje tvyrančios infliacijos bei aukštų elektros ir dujų kainų kalti ant rusiško tanko padėti raudoni gvazdikai.

Sakysite, sunku nekreipti dėmesio į Katedros aikštės niokojimą?

Galbūt tiesiog reikia būti kartu su tais, kurie tyliai ramiai meldžiasi už žuvusių karuose sielas ir prašo taikos? Ir tada ateis ramybė bei suvokimas, kad „vilkas avių cirke nedalyvauja".

Ir dar ateis atlaidumas tiems, kurie, žiūrėdami į suniokotą rusišką tanką ir šalia jo pastatytą šiukšlių konteinerį, mato šalies laisvę bei ateitį ir, darydamiesi „selfius" prie rusiško šlamšto, jaučia neišpasakytą savo reikšmingumą.

Kaip ne kaip, ateitį kuria ne sulūžę rusiški tankai, o šalies žmonių išmintis, sąmoningumas bei sunkiausiais momentais išlaikyta rimtis ir budrumas.