Jūratė Sofija Laučiūtė: Kaip sankcijomis Rusijai Lietuva „pažemino“ save ir ES

1) Ar Lietuvos vyriausybė, jos dvaro politologai, diplomatai iki pradėdami vykdyti sankcijas Rusijos tranzitui, žinojo, kad Kaliningradas yra Rusijos Federacijos dalis?

Ar sužinojo tik tada, kai Rusija pakėlė triukšmą dėl to, kad Lietuva neva  paskelbė blokadą daliai jos teritorijos?

2) Ar Lietuvos vyriausybė, jos dvaro politologai, diplomatai žinojo, kad  nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai  Rytų Prūsija su Kenigsbergu, vėliau pervadintu į Kaliningradą, buvo atiduota administruoti Sovietų Rusijai, per Lietuvos teritoriją dieną ir naktį riedėjo keleiviniai ir prekiniai traukiniai iš „didžiosios“ Rusijos į jos eksklavą  - Kaliningrado sritį?

Ar apie tai sužinojo tik tada, kai  kaip dora ES narė, pradėjo vykdyti ES sankcijas Rusijos tranzitui, ir Rusija pakėlė triukšmą dėl to, kad Lietuva blokuoja jos „teritorijos dalį“?

3) Kas, ar Lietuvos valstybės įgalioti asmenys, ar kažkokios dvasios, nepasitarusios su Lietuva, Lietuvai stojant į ES, pasirašė susitarimą dėl garantijų Rusijai netrukdyti jos krovinių ir keleivių judėjimui iš Rusijos į Kaliningrado sritį ir iš Kaliningrado srities į Rusiją?

4) Ar privalu kiekvienai naujai vyriausybei, jos kabineto ministrams ir viceministrams susipažinti su visais sprendimais, nutarimais, kuriuos pasirašė jos/jų  pirmtakė/pirmtakai?

5) Ar nors kartą, nors kartelį kuri nors Lietuvos Vyriausybė, kuris nors Prezidentas kėlė Briuselyje klausimą dėl Lietuvos orumą ir nepriklausomybę galimai  žeminančios padėties, kai Lietuvos žemę ir nacionalines  ambicijas drasko Rusijos traukinių sąstatai, rusiškas lengvasis ir krovininis autotransportas su rusiškais kroviniais, prekėmis, lietuviškai nekalbančiais žmonėmis?

Jei į 1,2, 4 klausimą atsakoma „taip, žinojo“, „taip, privalu“, į 5-tą klausimą atsakoma „ne“, o atsakant į 3 klausimą paaiškėja, kad visgi realūs Lietuvos įgalioti atstovai, o ne dvasios derėjosi su ES dėl Lietuvos įstojimo sąlygų ir dėl tarpusavio bei tarptautinių įsipareigojimų ir kad  istorijai ir mums visiems žinomi vardai ir pavardės žmonių, pasirašiusių visus būtinuosius dokumentus, kyla dar vienas klausimas: kokia širšė įgėlė vyriausybei, dvaro politologams, liberalkonservatorių rėmėjams, kad jie šaukia ir skundžiasi, jog EK komisijos išaiškinimas dėl yra neteisingas, žeminantis Lietuvą?

Ir kodėl, anot premjerės I. Šimonytės, ieškoti kaltų yra „nekorektiška“? Ar ne ta pati premjerė su bendrapartiečiais, prezidentui G. Nausėdai pradėjus eiti savo pareigas, kiekvienu atveju, kai išsiskirdavo jų nuomonės, ieškojo Prezidento kaltės, o ne sieko bendro sutarimo? 

Ir pasiekė tiek, kad Prezidentas visą laiką taip stengiasi neiškrypti iš vyriausybės kurso, taip atsargiai, aptakiai, netgi slidžiai išsako savo nuomonę, kad dabar, net ir labai norint kaltę už UR ministro ir jo komandos negrabią, neprofesionalią politiką tranzito į Kaliningradą klausimu suversti Prezidentui, nebėra net už ko nusitverti.

Šiomis dienomis, norint pasijuokti, nebereikia nė Erlicko humoreskų. 

Pakanka skaityti ir klausytis, kaip valdantieji komentuoja EK komisijos išaiškinimą.

Na, juk negalima rimtai priimti visų „mūsiškių“ klykavimų apie kažkokį „pažeminimą“, kai „niekas kitas čia nekalts, mergužėle, tu pati“? 

Kiekvienas žmogus,  su normaliu vidurinės mokyklos išsilavinimu ir žinantis,  kur yra Rusija, o kur – Kaliningradas, negali nesistebėti, kodėl vos tik ėmus aptarinėtį šitą sankcijų paketą, iškart nebuvo prisimintas Kaliningrado eksklavas, nebuvo pateikti išaiškinimai Lietuvai, kaip jai teisingiausia būtų elgtis.

Kodėl reikėjo susilaukti skandalo, kurį sukelti Rusijai galimybę suteikė Lietuvos valdžios iki bukumo klusnus pasiryžimas vykdyti kiekvieną ES sankcijų nutarimo raidę, net nepagalvojus apie savo pačios saugumą ir orumą. 

O ką visą laiką, kol buvo laukiama išaiškinimų, rašė, kalbėjo vyriausybę aptarnaujanti žiniasklaida, visokių galų ekspertai? 

Ieškojo geriausio sprendimo, kad Lietuva, o per ją ir ES neprarastų „veido“ prieš Rusiją?

O, ne! Lietuviškojo dvaro politologai ir „ekspertai“, pakurstomi pono A. Januškos su vienminčiais, tegalvojo apie tai, kaip pateisinti vienų neprofesionalumą, kitų žioplumą bei norą dar kartelį patampyti Rusijos mešką už visų jautrių vietų - visa tai vadindami Lietuvos orumo išsaugojimu. 

„Landsbergis teisino savo veiksmus, teigdamas, kad jie „kyla iš lygiai ten pat – iš transatlantinio ir vertybinio akmens,“ – rašė politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius. – „Reikia nuoseklumo, jei kritikuojame Rusiją, reikia kritikuoti Kiniją dėl panašių veiksmų.

Su tuo negalima ginčytis, bet Lietuva ne tik kritikavo Kiniją, bet, atidarydama taivaniečių atstovybę, Lietuva žengė toliau negu kitos valstybės dėl nepateisinamos tuštybės bei noro parodyti, kad mes drąsesni, doresni, nuosekliau įgyvendiname vertybių politiką, esame lyderiai šiuo klausimu.

Šitokiais persistengimais, šia lyderystės siekimo aistra Lietuva siekia įtikinti save ir savo partnerius, kad ji turi reikšmingą geopolitinį vaidmenį, kad ji sėdi prie stalo, kur priimami svarbiausi sprendimai. Bet tikrovė kita, nes esame maža, eilinė ES šalis“. 

„Akivaizdu, kad Rusijai pavyko įbauginti Komisiją“, - rašė politologė Dovilė Jakniūnaitė ir patikslino. – „Rusija sėkmingai metė iššūkį mūsų reputacijai“.

Politologė savotiškai teisi. Rusija sėkmingai išnaudojo mūsų diplomatų ir biurokratų žioplumą. Metė iššūkį?

Gal būt.  Bet – ne „mūsų“, o tik jūsų, tik valdančiųjų reputacijai! Nes Lietuvoje nestinga ir įžvalgių, ir politikos vingrybėse nusimanančių politologų, istorikų, net politikų.

Tik „dvaras“ nenori jų nei girdėti, nei išgirsti, jei mato, kad jų nuomonė nesutampa su dvaro.

Tada dvaras brėžia ryškią takoskyrą tarp savęs ir visų kitų, kuriuos vadina „fašistais“, „šunauja“ ar, pristigęs poetinės vaizduotės, aploja tiesiog „putinistais“.

Ir tik kai prišąla uodegą, kaip vilkas, panorėjęs greit ir pigiai prisižvejoti žuvelių savo, ne mūsų, ne tautos puodams, dvaro ponai prisimena, jog be jų yra dar kažkas, gal tauta, gal rinkėjai, gal piliečiai, ir pradeda kaukti: „Oi, oi, „MŪSŲ“ uodega prišąlo. Gelbėkimės!“

Lakoniškai ir tiksliai situaciją apibendrino teisininkas Ignas Vėgėlė: „Apsiskelbėme apie Europos sankcijas, neišsiaiškinę, kaip tas sankcijas supranta pati Europa.

Užsienio reikaluose, kaip ir kitose jautriose srityse, ypač tinka posakis „devynis kart pamatuok, dešimtą – kirpk“.

Mes atvirkščiai - pradžioje išoperavom, tada žiūrim, ar gyvens“. 

Jei kuris nors iš valdančiųjų dar turi sugebėjimų blaiviai vertinti situaciją, o ne žūt būt stengiasi pateisinti Lietuvos valdančiosios grupuotės neapgalvotus, bet didžiai ambicingus sprendimus, turėtų ne trypti tautinį įžeistų ambicijų klumpakojį aplink dabartinį EK išaiškinimą, o sugrįžti į pradžių pradžią, į tą dieną, kai ES paskelbė savo nutarimą apie sankcijas Rusijos tranzitui.

Kai kurie apžvalgininkai ir komentatoriai (ir aš jų tarpe), iškart, jau antrą dieną po to, kai Lietuva sustabdė tranzitą į Kaliningradą, o Rusijos pusė sukėlė didžiausią triukšmą, atkreipėme dėmesį į tai, kad prekių vežimas iš Rusijos į Kaliningradą, patinka tai kam, ar ne, neatitinka tų sąlygų ir tų reikalavimų, kurie, pavyzdžiui, keliami Rusijos tranzitui į Londoną, Kopenhagą ar Keiptauną.

Juk visas tas dienas savaites, kai Lietuva pradėjo vykdyti sankcijas, ir tik kilus skandalui, pasigedo EK išaiškinimo, ginčo esmė ir buvo ta, kaip traktuoti prekių vežimo iš Rusijos į Kaliningradą specifiką: ar akcentuoti, kad pažeidžiama Lietuvos kaip ES šalies politinė nekaltybė, kad sankcionuotos Rusijos prekės žeidžia jos švelnų kūną ir europinę tapatybę, nesvarbu, kur jos vežamos, į užsienio šalį ar į teritoriją, kurią tarptautinė bendruomenė – ir Lietuva jų tarpe! – pripažino esant Rusijos administruojama dalimi, ar visgi atsižvelgti į tai, kad krovinių vežimas į Kaliningradą yra tik vežimas iš Rusijos į Rusiją.

Pats klausimas, reikalaujantis viso labo tik sankcijų patikslinimo, būtų buvęs visai natūralus, jokio pažeminimo nei Lietuvai, nei visai ES, o tiesiog kaip priminimas kai kurių geografinių-geopolitinių niuansų, kurios sankcijų skelbimo įkarštyje nebuvo pastebėtos.

Jei Lietuva būtų turėjusi protingų diplomatų ir biurokratų, jei iškart, kai tik ES paskelbė nutarimą apie sankcijas, tie protingieji (gaila, kad tarp jų neiškilo nė aukšta Prezidento figūra) privalėjo tyliai, EK kabinetuose, neviešinant žiniasklaidai, aptarti Kaliningrado specifiką su atitinkamais Briuselio pareigūnais ir gauti visus išaiškinimus - o jie, neabejoju, iškart, net nelaukiant dabartinės Rusijos isterijos, būtų buvę labai panašūs į tuos, kurie buvo paskelbti liepos 3d.

Tokiu atveju iš anksto Lietuva būtų pasiruošusi ir tikrinti, ir sverti, ir kontroliuoti, kad būtų užtikrinta, jog cementas, degtinė ir kitos sankcionuotos prekės - tik Kaliningradui ir niekam daugiau. 

Negaliu neprisiminti, kad iškart, pirmuosiuose komentaruose Kaliningrado skandalo tema, nurodžiau, jog Lietuvai klius pareiga  užtikrinti, kad iš Rusijos vežamos sankcionuotosios prekės į Kaliningradą tikrai tėra tik Kaliningrado srities poreikiams.

Ir jei visi tie pasitarimai, aptarimai, sprendimai būtų atlikti PRIEŠ Lietuvai pradėjus stabdyti sankcionuotas prekes, Rusijai būtų iš rankų išmušti teisiniai argumentai, kuriais ji šantažavo EK, o Europos Sąjunga dabar nebūtų žeminama, kad ji BIJO Putino, kad padarė nuolaidas Rusijai. 

Nebrandūs liberalieji politikai, nevykusiai apsimetę „patriotais-valstybininkais“ kūdikiškai „apsidirbo“.

Jų gerbėjai ir ginklanešiai  trumparegiškai transliuoja jų klaidas į visas puses, laikydami jas kažkokiais ypatingais nuopelnais (vėl vertybinė politika?), o premjerė ir Prezidentas neranda savyje nei politinės valios, nei išminties pareikalauti atsakomybės iš tų, kurie pražiopsojo galimybę bei būtinybę Lietuvai pademonstruoti, kad ji tikrai yra ne „trečia sesė – kvailutė“, o rimta ir brandi partnerė Europos šalių sąjungoje. 

Kai kas šiandien labai piktinasi bet kokiomis užuominomis į bet ką, kas rusiška, bet, deja, mūsų politikos vairininkai pasielgė tiksliai pagal buvusio Rusijos premjero Černomyrdino suformuluotą auksinę taisyklę: „Norėjo, kaip geriau, gavosi, kaip visada“. 

Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė, kalbininkė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė

propatria.lt

Redakcija už nuomonių skilties autorių nuomonę neatsako