Kai pykčio kibirkštis šviečia labiau nei žodžiai – prisiminimas apie Leonidą Donskį: supykęs būdavo gražus

Asmeniniuose pašnekesiuose Leonidas išsiliedavo, išsakydavo sukauptus skaudulius. „Dariau, ir kuo jie mane laiko, kaip jie šitaip gali?“ – klausė pasipiktinęs po „pamokų“, gautų iš VSD generalinio direktoriaus Povilo Malakausko. 

Pasirodo, Leonidui, tuo metu jau vedusiam televizijos laidą „Be pykčio“, pats saugumo tarnybos vadovas aiškinęs, kaip jam derėtų elgtis viešojoje erdvėje.

Suprantama, tokios „pamokos“ Leonidą asmeniškai žeidė, o abiem kėlė liūdesį dėl valstybės būklės. Apie tą būklę, nutylėdamas asmenines patirtis, Leonidas vis aštriau kalbėjo ir rašė viešumoje. 

<...>

Leonidas buvo ne tik viešo žodžio, bet ir pilietinio veiksmo žmogus... 

Neištvėrėme, kai 2006-aisiais Lietuvos Brastoje žuvus Valstybės saugumo departamento pareigūnui pulkininkui Vytautui Pociūnui, slaptoji tarnyba ne tik stabdė jo žūties tyrimus, bet ir surengė pomirtinio šmeižto kampaniją. 

Tuo metu Bernardinų portalo redaktoriaus Andriaus Navicko iniciatyva buvome subūrę „Piliečių santalką“ – visuomeninę organizaciją, kurioje veikė ir žurnalistas Romas Sakadolskis, ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Jonas Kronkaitis, ir Atviros Lietuvos fondo direktorė Diana Vilytė. 

Nusprendėme prieš tarnybų savivalę ir daugumos politikų tylą protestuoti ir parodyti, kad visuomenė negali su tokiu amoralumu susitaikyti. 

Nutarėme susirinkti Simono Daukanto aikštėje, priešais Prezidento rūmus, o rūmuose – prezidentas Valdas Adamkus, kurį rėmėme ir gerbėme. Taigi nelengvas pasirinkimas tarp draugystės ir tiesos. 

Bet tuomet tarnybos, pasinaudojusios prezidentu, stabdė svarbius tyrimus, tiesos paieškas, tad derėjo siųsti tiesmuką žinią: valstybėje dedasi negeri dalykai ir piliečiai juos mato, jiems nepritaria. 

Pasvarstėme, kad geriausiai tokią žinią būtų išsakyti be kalbų, tik simboliniu muzikavimu pulkininko žūties metinių dieną – 2007-ųjų rugpjūčio 23-iąją. 

Paskambinau tada Leonidui ir sakau: „Leonidai, Vytautas Pociūnas mėgo „Beatles“, ar aikštėje sudainuosi?“ 

Leonidas sutiko. Ir gerai dainavo. Tik vėliau sužinojau, kad jam po pilietinės akcijos teko teisintis įsiskaudinusiam prezidentui. Taigi nebuvo lengva. Bet savo nuostatos laikėsi nuosekliai. 

Po poros metų portale Bernardinai.lt paskelbtame komentare „Kodėl Lietuvoje mažėja laisvės?“ rašė: „Tikroji Lietuvos valstybės kriminalizacijos tragedija ir kulminacija buvo Vytauto Pociūno žūtis ir po jos sekusi nužudyto Lietuvos karininko makabriška šmeižto kampanija, kurios metu buvo galima pagalvoti, kad esi ne ES ir NATO valstybės pilietis, o Putino Rusijos arba Chavezo Venesuelos bauginamas ir propagandos sąmoningai kvailinamas beteisis gyventojas. 

O juk pataikavimas niekšams ir baimė juos įvardyti yra tos pačios niekšybės dalis ir sykiu jos stiprybės šaltinis“.

<...>

Leonidas ir politika – dar viena aptartina tema. Taip, Leonidas buvo scenos žmogus: jam reikėjo visuomenės atsako, dėmesio, pripažinimo, aplodismentų. 

Turėjo nemažų ambicijų. Tačiau jo ėjimą į politiką lėmė ne tik didesnės scenos siekis, bet ir gyvas nerimas, tikras susirūpinimas viešais reikalais – ir Lietuvos, ir Europos.

Pamenu, per mudviejų pokalbius prie vyno Leonidas, tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, populiarių televizijos laidų vedėjas, vis prasitardavo: „ateina laikas mūsų kartai – turime rimčiau galvoti apie valstybės reikalus“. 

Jaučiau, kad Leonidas jau veržiasi į politiką. Jei kas būtų patapšnojęs per petį ir pasakęs: „Leonidai, metas Tau eiti į prezidentus“, jis greičiausiai būtų ėjęs. Tarsi ir laukė tokio paraginimo, bet į prezidentus eiti neraginau. 

O vėlesnį sprendimą 2009-ųjų vasarą kandidatuoti į Europos Parlamento narius sveikinau. 

Abu sutarėme, kad dera laikytis Vidurio Europos intelektualų tradicijos – neužsidaryti tarp knygų, veikti ir politikos lauke, imtis ne tik kultūrinių, bet ir politinių vaidmenų, šiuos vaidmenis jungti. 

Taip, Lietuvos liberalai nėra tobuli, turi daug ydų, bet su jais eiti į Europos Parlamentą galima. Ir toks Leonido žingsnis pasirodė pagrįstas: Europos politinėje scenoje jis tapo intelektualios, atviros, moraliai jautrios Lietuvos veidu. 

Kaip Europos Parlamento narys Leonidas rūpinosi žmogaus teisių gynimu, susidurdavo ir su Lietuvos tikrove. 

Sykį sulaukiau Leonido skambučio: „Dariau, ar galėtum susitikti su vienu gabiu jaunu antropologu – jam reikėtų pagalbos“. Taip, susipažinau su Mantu Kvedaravičiumi, tuomet istoriku, antropologu, tyrinėjusiu terorizuojamą Čečėnijos visuomenę, vėliau – pripažinimo sulaukusiu režisieriumi. 

Grįžęs į Lietuvą jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl mūsų šalies slaptosios tarnybos ir teisėtvarka persekioja Grozno angelais vadinamą čečėnų Maliko ir Chadižat Gatajevų šeimą, kuri su globojamais našlaičiais vaikais buvo pabėgusi nuo savame krašte patirto teroro ir apsigyvenusi Kaune. 

Pasak Manto, Gatajevų namai Grozne buvusi vienintelė sava, žmoniška vieta, kurioje jis galėjęs po įtemptų darbų prisiglausti. 

O dabar sužinojęs, kad Gatajevai nuo 2008-ųjų rudens Lietuvoje suimti, kad jų suėmimą teismai vis pratęsia. Kai pradėjęs domėtis savo draugų Gatajevų likimu, pats susidūręs su VSD dėmesiu. Ką daryti?

Atsakiau Mantui, kad tarnybų savivalei geriausiai priešintis viešumu. Ir pasiūliau apie Gatajevus papasakoti tuo laiku Baltijos televizijoje vestoje laidoje. Mantas sutiko pagalvoti. 

Tačiau netrukus nusprendė į viešumą neiti. Prieglobstį nuo Lietuvos tarnybų persekiojimo Gatajevams vėliau suteikė Suomija…

Tuo laiku iškilo ir dar viena VSD savivalės istorija. Į mane, kaip į Pilietinės visuomenės instituto vadovą, 2010-aisiais kreipėsi „teroro akto rengimu Rusijoje“ apkaltintos merginos Eglės Kusaitės teta.

Paaiškėjo, kad nuo 2009-ųjų spalio jos dukterėčia Eglė įkalinta Lukiškėse, kad Eglės apklausose dalyvauja Rusijos slaptųjų tarnybų pareigūnai. 

Nors VSD darbuotojų ir prokurorų buvo prigrasinta tylėti, Eglės Kusaitės teta ryžosi dukterėčios istoriją papasakoti Baltijos televizijos laidoje.

Tada į pagalbą pasitelkiau ir Leonidą – Europos Parlamento narį. Nedvejodamas sutiko. 2010-ųjų birželį su Leonidu ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovais Henriku Mickevičiumi bei Dainiumi Pūru surengėme spaudos konferenciją – reikalavome Eglės Kusaitės įkalinimo ir tardymo istoriją ištirti. Prašėme susitikimo su prezidente Dalia Grybauskaite. 

Ji susitikti atsisakė. Bet Eglė Kusaitė netrukus iš kalėjimo buvo paleista, o po ketverių metų Aukščiausiojo Teismo galutinai išteisinta. 

Taip su Leonidu vienas kitą įtraukdavome į tikras kovas už žmogaus teises. Viešas Leonido politiko balsas buvo svarbus – jis padėjo išsaugoti kiek padoresnį klimatą valstybėje. 

Viešumoje Leonidas – stipri figūra. Bet turėjo ir didelio vaiko bruožų. Žavus, kartais kiek graudus buvo jo vaikiškumas. Tas nepaprastas jautrumas.

Tiesa, jam ir teko nemažai atlaikyti. Net Lietuvos akademiniame gyvenime patyrė brutalumo. Guosdavosi, kad tai dėl jo žydiškos kilmės. 

Tikrovės užgautas atrodydavo kaip įskaudintas vaikas. Tada jam sakydavau: „Leonidai, Lietuvoje gyvendamas, viešumoje būdamas turi turėti šiurkštesnę odą. Iš Dievo ir gamtos esi gavęs viską, tad veik ir nekreipk dėmesio“. 

Kartais ir dabar su Leonidu pasišnekame. „Pagrįsti Tavo perspėjimai, Leonidai, ir dėl Lietuvai gresiančio intelektualinio nesavarankiškumo, ir dėl vidutinybių viešpatystės, ir dėl nuo kultūros atsiskyrusios politikos lėkštumo, ir dėl šiuolaikinių Vakarų silpnybių“, – sakau jam. Ir jis neprieštarauja.“ 

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje