„Kiek broliui buvo metų?“
„Žuvo 22, per artilerijos apšaudymą netoli Konstantinivkos. Tarnavo „Azove“ snaiperiu. Tėvai norėjo, kad tęstų geodezijos mokslus, bet persivedė į neakivaizdinį ir į frontą. Sakė jaučia gėdą, kad aš ir tėvas kariaujame, o jis institute“.
„Tu irgi fronte? Atrodai labai jauna, kiek tau metų?“
„21. Aš dar prieš karą įstojau į karo akademiją Kyjive; tarnauju ryšininke fronto brigadoje“.
„Kodėl Karo akademija? Gal tai šeimos tradicija?“
„Ne, mama ukrainiečių kalbos mokytoja, tėvas kombainininkas. Jis bandė atkalbėti – sakė ar supranti, kuo rizikuoji. Pasakiau – nesugebu likti abejinga, karas vyksta nuo 2014.”
“Buvote su broliu labai artimi?”
“Taip. Šeimos istorija paini, mudu nebuvome tikras brolis ir sesuo, tačiau vienas kitą iš pusės žodžio suprasdavome.
Broliui žuvus tarsi netekau dalelės savęs. Birželio 16 jisai apsigynė diplomą, bet geodezininku taip ir netapo.”
“Nebijai, kad gali irgi žūti?”
“Bijau, bet esu susitaikiusi, kad gali taip nutikti”.
“Meldžiuosi už karių, su kuriais padarau interviu, gyvybes; nesupyksit, jei nuo šiol melsiuosi ir už jus?”
“Gerai, ačiū. Dėkui ir už tai, kad rašote apie žuvusius, jie to verti” – pasakė Olia Belenko, tarnaujanti 31 brigadoje šaukiniu Malva.
P.S. tokios patriotinės šeimos ir yra paslaptingoji ukrainiečių jėga, kurios okupantai per 4 karo metus nesugeba įveikti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą