Karo zona: žlugusi amžinosios taikos vizija. Kantas

Karas prasideda dar taikos metu. Taika ir gerbūvis yra du bet kurios politikos, nukreiptos į žmonių gerovę, tikslai. Europa tris ketvirčius amžiaus didžiąja dalimi mėgavosi abiem. Tačiau taikai ir geram gyvenimui Europoje iškilo grėsmė. Šis karas tapo sunkia našta Europos ekonomikai ir tai dar ne pabaiga.

Visi šiuo metu kalba apie karą ir norėtų taikos, šie žodžiai tapo aktualiausi, juos matome visose žurnalų, laikraščių antraštėse, interneto portaluose, soc. tinkluose, vedamuosiuose straipsniuose ir pokalbių laidose. Todėl (dar kartą) sugrįžkime prie Immanuelio Kanto traktato „Apie amžinąją taiką“ – 1795 m., kuriame filosofas paliečia karo temą.

Immanuel Kant savo traktate "Zum ewigen Frieden" („Į amžiną taiką“) 1795 m. sugebėjo numatyti daug dalykų, kurie mus sukrėtė ir šokiravo Rusijai užpuolus Ukrainą.

Anot Kant, „jokia valstybė neturi teisės jėga kištis į kitos valstybės santvarką ir valdymą. Jokia valstybė, kariaudama su kita, neturi imtis jokių priešiškų veiksmų, dėl kurių, sudarius taiką, taptų neįmanomas abipusis pasitikėjimas...“.

Tai buvo tipiška europietiška vizija ir po 200 metų, kai Europa taiką ėmė laikyti normalia, nors likusioje pasaulio dalyje netrūko ginkluotų konfliktų tarp valstybių ir pilietinių karų.

Ir vis dėlto buvo pamiršta, kaip teigė Kant, kad egzistuoja valstybių vadovai, „kuriems niekada nebus gana karo“. Tarptautiniuose santykiuose galima visuomet atvirai įžvelgti „žmogaus prigimties piktumo pradą“(Kant).

Psichologiniame lygmenyje, karo atveju, išlikimo mechanizmas įjungia savisaugos instinktą, kurio pirmasis atsakas yra baimė. Tai sveika reakcija į pavojų, kuri skatina keisti elgesį.

Deja, Europos šalys nesame brandi visuomenė, kuri adekvačiai reaguoja į situacijas ir reikalavimus. Dabar žmonės ir kai kurios valstybės yra apsėstos neurotinių baimių, kurios juos įstumia į kampą ir neleidžia priimti sveikų sprendimų.

Kai kurie dar netiki karu kaip ir covid netikėjo, kai kurie jau buvo pavargę nuo karantino ir persipildė karo, treti nusivylė nesibaigiančiu karu ir nori jį pamiršti, ketvirti pyksta ant pabėgėlių ir juos keikia.

Tai yra baimė, kylanti iš nesaugumo ir nepilnavertiškumo jausmo. Ir visa tai yra normalu, nes mes esame žmones, ir kai mes nevaldome situacijos dažniausia mus apima baimė ir nerimo jausmas. Realybė yra žiauri, ji  nepriklauso nuo mūsų norų.

Kita neurotinės baimės rūšis - tai nesugebėjimas gyventi „čia ir dabar“, nesugebėjimas suvokti, kad

ne tik karas yra gyvenimas, koncentravimasis tik į naujienas apie karą, apie žemės drebėjimą Turkijoje ir pan. Žinoti apie tai kas vyksta pasaulyje, yra gerai, tačiau nuolatinis dėmesys neigiamoms naujienoms, nėra sveikintinas dalykas.

Ši baimė atima iš žmogaus ir šviesiąją pusę ir viltį. Jei tai užsitęsia per ilgai, pasireiškia energijos stoka, nemiga, depresine nuotaika, fobijomis, agresija prieš save ar kitus, blogėja kognityviniai gebėjimai, sugebėjimas susikaupti, išlaikyti dėmesį, blogėja atmintis, tampa sunku užsiimti kasdienine veikla. Blogiausiu atveju tai pereina į depresiją, užsitęsusias nerimo būsenas.

Gali apimti ir beviltiškumas, pasaulio matymas kaip balto arba juodo, kai mintyse sukasi frazės – tai niekada nesibaigs; kaip gyvensim po viso šito. Žmogų apima nerimas, nes norima apibrėžtumo ir tikslumo. Nežinomybėje gyventi sunku.

Turi tapti vaiku, kad išbūtumei nežinomybėje. Vaiku, kuris sugeba džiaugtis šiandiena ir sugeba

laukti Kalėdų senelio ar Velykų zuikio net ir dabar. Vaikai, jie šypsosi, jie turi viltį ir todėl jie gyvena, kuomet suaugusieji vis dar laukia. Laukimas yra kančia, tarsi pragaras, kur nebėra vilties, kur

kiekvienas pagal savo nuopelnus yra uždarytas atitinkame rate, vienas štai dega, kitas šąla Cocito ledo ežere (Dante). 

Kai mes nebematome jokio saulės spindulėlio, prarandame jėgas eiti į priekį, mirštame gyvi, net ir kare. Ana Frank savo dienoraštyje rašė, kad regi saulę, net ir lyjant.

1942 m. V. E. Frankl, žymus austrų neurologas, psichiatras ir psichologas, uždarytas Auschwitz koncentracijos stovykloje ir išgyvenęs Holokaustą, teigė: „Trotzdem Ja zum Leben sagen“ (Vistiek Taip gyvenimui sakyti)! Anot jo, kai nebėra jokios vilties ir jokios pasirinkimo laisvės, egzistuoja paskutinė galimybė - ta neįmanoma ir nežemiška. O ji yra gana paprasta, tai yra mūsų elgesys.

Svarbu kaip mes elgiamės būdami kritinėje situacijoje. Tarp stimulo ir atsako visuomet egzistuoja laiko tarpas, skirtas apmastyti ir nuspręsti kaip reaguoti į tai, kas vyksta aplink mus ir į tai, kas vyksta mumyse, kad neprarastumėme vidinės pusiausvyros. Koncentracijos stovyklose ar sovietiniuose lageriuose Sibire, Ukrainoje: Azovstal, Bučoje, Iziume, vieni žmonės merdėjo praradę viltį, mirė kentėdami, kiti sąmoningai pasirinko mirtį, nes kančia buvo nežmoniška.

Tačiau daug peržengė šią ribą, jie tapo antžmogiais ar tiesiog išliko tvirtais, nepaisydami nepriteklių, alkio ir beviltiškumo. Ir juos pripažino net priešas: nacis, sovietas ar orkas. Ten realybei nubrėžtos griežtos ribos, reikėjo atsisakyti net ir pagrindinių poreikių patenkinimo, jei prisimenate Maslow piramidę.

Prisiminkime ir Antrojo pasaulinio karo metu Königsberg ir mūsų Klaipėdos/Memel gyventojus, kai bombos krito ant galvų, naikino ir šlavė šiuos miestus nuo žemės paviršiaus, sirenos kaukė be sustojimo, buvo įvesta komendanto valanda, tačiau žmonės neklausinėdami bėgo į bunkerius, į požemines slėptuves ir paliko miestus, vedami noro gyventi. Jie laikėsi taisyklių ir apribojimų, nereikalaudami paaiškinimų ir ataskaitų iš medikų ar karių, juos vedė noras gyventi, grįžti į gyvenimą, kur nebebus bombų, traiškančių meilę, vaikus, tėvus, mylimuosius ir gyvenimą.

Tai realybė, kurioje tu turi rasti būdą išbūti, nes kitaip mirsi jei ne nuo šalčio, alkio ar nuo ligos, tai nuo vienišumo, baimės ir beviltiškumo. Tačiau žmogus, nešantis gyvenimą ir tikėjimą savyje, išliko žmogumi, nemirė ir mirdamas. 

Karo metu kyla lygiai toks pat didžiulis pavojus ne tik fizinei, tačiau ir psichinei sveikatai, nors esame atrodo ir ne Ukrainoje. Neramu dėl savęs ir artimųjų, mirties baimė ir jokio apibrėžtumo, be ko žmogui labai sunku.

Tačiau žmogus turi ir visuomet turėjo vidinių jėgų atlaikyti sunkiausius laikotarpius žmonijos istorijoje, net ir ilgai besitęsiančius. Stresas veikia mūsų imunitetą, jis silpnėja, jei esame valdomi neigiamų emocijų ilgą laiką. Tačiau emocijos praeina, jūs esate jų valdovas, nebėgdamas nuo jų, galite eiti pirmyn, neleisdami baimei ir stresui užrakinti jūsų savo pilyje.

Sunkiomis akimirkomis svarbu pradėti nuo savęs. Tik sveikas realizmas  padeda pakeisti negatyvizmu apsėstas mintis. Tokiu metu svarbu išklausyti ką sako racionalus protas, logika ir intuicija, kuri reikalauja saugoti save ir artimuosius ir jais rūpintis. Kad jūsų psichika išliktų sveika, skaitykite ar žiūrėkite naujienas vieną kartą per dieną. Karas Ukrainoje tapo dalimi mūsų gyvenimo.

Anot I. Kant, žmogaus protas, kai jis susiduria su antinomijomis (padėtimis be išeities), negali priimti objektyvaus sprendimo. Dalies žmonių protas tokiose situacijose negali pasigirti sveiku realizmu.

Tokie žmonės puotauja ir džiūgauja karo metu, arba apimti baimės bando nematyti realybės. Kiti koncentruojasi į neigiamas pabėgėlių ukrainiečių savybes, kitiems nepatinka, tie, kurie nori padėti Ukrainai, keikia Tapiną ir Anušauską, nes mano, kad pinigus jie renka sau.

Suvokimas, kaip teigia Kant, kai kuriems ateina tik a posteriori, t.y., kai atsitiks kai kas baisaus ir mirs jie patys ar artimieji. Taip baimė užveria vartus į sąmoningumą ir objektyvumą. Visuomenės dalis, kuri tai suvokia a priori, yra vedama intuicijos, proto spontaniškumo, o ne baimės. Ji sugeba adekvačiai reaguoti į situaciją.

Tapkime brandžia visuomene, užteks verkšlenti, maištauti, užaukime pagaliau.

Juk gyvename diktatorių kaimynystėje, dėl to tikrai yra neramu, o jie nežino jokios kitos kalbos kaip tik galios ir jėgos. I. Kant Putin tipą apibūdino ypatingai tiksliai: valstybės atstovas ar veikėjas, kuris tiki, kad jis nepavaldus įstatymams, todėl naudoja visas įmanomas priemones "savo galios stiprinimui: plėšikavimus ir spaudimą“.

Jau Kant išskyrė tokio vadovo kaip Putin „negarbingas strategemas“: žudikų samdymą, žmonių nuodijimą, išdavikų verbavimą užkariautoje valstybėje, įprotį „suversti kaltę kitiems“, „pragariškus menus“, niekšybes ir „naikinimo karą“.

Putin naudojasi karu ir toliau, kaip savo galybės ir valdžios parodymo priemone, nes Vakarų valstybės viena ranka padėdamos Ukrainai, kitą ranką slėpdamos ištiesia Rusijai.

Psichologiniu aspektu žvelgiant, diktatorius visų pirma būna mielas kūdikis ir tik po daug metų tampa valstybės vadovu. Vystantis asmenybei išskiriamos keturios raidos stadijos.

Pirmoji yra simbiozinė, kurios metu užsimezga nauja gyvybė ir atsiranda ryšys tarp mamos ir vaisiaus. Antroji stadija – diadinė, jungianti mamą ir gimusį naujagimį, kuris ją laiko savo dalimi.

Sekančioje stadijoje vaiko gyvenime atsiranda ir tėtis. O paskutinėje – individas užmezga vis daugiau socialinių ryšių ir asmenybės bruožai pradeda smarkiai vystytis ir atsiskleidžia vis labiau.

Visos fazės išskyrus simbiozinę, turi įtakos diktatoriškos asmenybės raidai. Augdamas gimdoje vaisius su savo mama psichologiniu aspektu dar nebendrauja, tačiau mamos psichologinė savijauta, jos išgyvenamos emocijos veikia  vaisiaus būseną.

Taip kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje gali pradėti formuotis: nesaugus prisirišimas ar psichopatiniai asmenybės bruožai, kurie pasižymi asmenybės savybėmis, kaip antisocialumas ir narcisizmas.

Šių bruožų pagrindą nulemia tam tikras santykių modelis šeimoje, kuriame į vaiką yra žiūrima tarsi į daiktą, savo nuosavybę, priemonę egoistiniams tikslams pasiekti. Ignoruojant vaiko fiziologinius ir psichologinius poreikius, formuojasi asmenybė, kuri vadovaujasi posakiu: „kas didesnis ir stipresnis, tas teisus“.

Paauglystėje svarbu į kokią socialinę aplinką pateks psichopatines savybes turintis asmuo. „Jeigu toks žmogus pateks į visuomenę, kuri palaiko šias savybes ir mano, kad emocijos yra silpnumo išraiška, o žmogus yra tik daiktas bei priemonė tikslui pasiekti, tuomet tokioje aplinkoje beaugantis vaikas-diktatorius klestės.

Jeigu asmuo turi psichopatinių savybių ir žemą intelektą – žmogus gali tapti kaliniu, jei vidutinį – politiku, o jeigu aukštą – vadovu“ – teigia A.Miller, šveicarų psichologė. Taigi, diktatoriai priskiriami prie pakankamai aukštą intelektą turinčių asmenybių, kurios sugeba valdyti žmones, pritaikydami išmoktą modelį, kuriame nėra vietos empatijai ir supratimui.

Diktatoriai šį modelį taiko visoje valstybėje. Būtent tai, ką matome ir Rusijoje. Tokiais modeliais besivadovaujantys diktatoriai negerbia nei savo šalies, nei kitos piliečių. Diktatoriui Vladimirui Putinui nėra svarbūs Rusijos piliečiai, nes jie visi yra tik priemonė, jo egoistiškiems tikslams pasiekti.

Tačiau diktatorių klestėjimą palaiko tiek bruožai, susiformavę vaikystėje, tiek visuomenė, kuri nėra brandi ir išsilavinusi, nes ji palaiko tokios asmenybės patekimą į valdžią.

Į visuomenę reikia žiūrėti kaip į asmenybę. Jeigu visuomenė kaip asmenybė yra priklausomo tipo, linkusi paklusti, nesugebanti priimti sprendimų, bijo atsakomybės, bijo pasakyti ne, bijo rinktis, tuomet diktatorius yra puikus pasirinkimas.

Brandesnėse visuomenėse, kurios turi atsakomybės jausmą, kurių valdžios supratimas neapsiriboja tik fizine agresija, karais, užpuolimais, diktatorius nebus išrinktas į valdžią.

Šiuo atveju pyktis tam tikrai visuomenei turėtų būti konstruktyvus ir nenukreiptas į vienintelį aspektą. Pyktis turėtų būti nukreiptas į diktatorių ir į tautas, kurios jį palaiko.

Nepamirškime, kad tarp jų esame ir mes, kurie pro pirštus žiūrėjo į Krymo aneksiją ir į diktatorių žiūrėjo norėdami kuo daugiau ir pigiau vartoti. Tad nepasitenkinimo nusipelnė trys dalyviai – diktatorius, jo valdoma tauta ir Vakarų Europa, kuri toleravo ar draugavo su Rusija.

Savo gyvenimo pabaigoje Immanuelis Kantas (1724–1804) 1798 m. paskutiniame savo veikale „Fakultetų ginčas“ (1798 m.) rašo apie karą: tik gerai, kad yra Konstitucija. tautos […], kad būtų galima suvaldyti karą (viso blogio ir nemorališkumo kilmę). Tačiau tai gali padaryti tik brandžios asmenybės arba brandžios visuomenės.

Tik Kantui būtų buvę sunku įsivaizduoti grėsmę mūsų gerovei, mūsų gyvenimo lygiui, mūsų ateities ekonominėms perspektyvoms. „Tai yra komerciškumas, – rašė jis prieš 227 metus, – kuris negali egzistuoti kartu su karu ir kuris anksčiau ar vėliau užvaldys kiekvieną tautą.

Kantas numatė pasaulio ekonomikos globalizaciją, kuri nulėmė pokyčius per pastaruosius penkiasdešimt metų: prekybos, vartojimo ir investicijų santykiai yra  susiję, tad politinių konfliktų ir ideologinių skirtumų suvokimas ir išsprendimas yra neįmanomas.

Kantas savo kritikos triptike (gryno proto, praktinio proto ir sprendimo galios kritikoje) pateikia nuorodas į jo laikmečio istorinius ir politinius procesus. Baisi patirtis gimtajame mieste Karaliaučiuje, kurį jis labai mėgo ir kuriame praleido savo gyvenimą, čia apie 30 metų dėstė logiką ir metafiziką garsiajame Albertinos universitete, pergyveno Septynerių metų karą. Kantas nebuvo sužavėtas Rusijos kariuomenės, kuri iki 1762 m. užėmė Karaliaučių ir kai buvo nužudyti virš 10% Prūsijos gyventojų.

Tik Kantui būtų buvę sunku įsivaizduoti grėsmę mūsų gerovei, mūsų gyvenimo lygiui, mūsų ateities ekonominėms perspektyvoms. „Tai yra komerciškumas, – rašė jis prieš 227 metus, – kuris negali egzistuoti kartu su karu ir kuri anksčiau ar vėliau užvaldys kiekvieną tautą.

Kantas numatė pasaulio ekonomikos globalizaciją, kuri lėmė pokyčius per pastaruosius penkiasdešimt metų: prekybos, vartojimo ir investicijų santykiai yra  tarpusavyje susiję, kad nevaržomas politinių konfliktų ir ideologinių skirtumų sprendimas yra neįmanomas, jei tik dėl savo interesų.

Mūsų šiuolaikinė taikos samprata panaši kaip Immanuelio Kanto 1795 m. Pavadinimas iš karto tarsi prilimpa. Tačiau dabar kaip grynas pasityčiojimas: „Į amžinąją taiką“.

Tam, kad filosofas suprastų šią mintį, prireikė užrašo ant iškabos vienoje Olandijos užeigoje, ten buvo užrašyta : „Į amžinąją taiką“. Todėl amžinoji taika yra tik užeigos pavadinimas. Ironiškas sutapimas: paveikslėlyje po pavadinimu pavaizduotos kapinės. Štai kur gali baigtis saldžios svajonės .

Įvairias asociacijas sukelia šio užeigos paveikslas 1795 ir 2022 m., su kylančiu nerimu leidžia suprasti, kad šiais laikais griuvėsiais ir pelenais virsta ne tik ukrainiečių namai, gyvenimai ir viltys, bet ir visos pokario kartos svajonė, jau vien kartos pavadinimas mums perteikia jos prasmę – tarsi amžina taika jau būtų viešpatavusi, o  mes gyvenome iliuzijoje, kad karai baigti ir visi gimę po to jau tapo pokario karta.

Kantas kalba apie „žmogaus nedorą prigimtį “.

„Pačiam karui, – rašo Kantas, – nereikia jokios ypatingos priežasties, jis yra dalis žmogaus prigimties.“ Kantas kalba apie „žmogaus prigimties piktąjį, neigiamą aspektą, kurį galima atvirai įžvelgti tautų santykiuose“.

Anot Kant, „Žmonijos taika“ nėra natūrali gamtinė būsena, o tai veikiau karo stovis, t.y. nors ne visada karo veiksmai yra matomi ir aiškūs, išlieka nuolatinė jų grėsmė“.

Prisiminkime Šaltojo karo epochą, ji daugelio buvo laikoma taika Europoje. Europiečiai manė sukūrę kantiškąjį „amžinosios taikos“ pasaulį. Daugeliui būtų užtekę perskaityti tik pirmąjį Kanto kūrinio sakinį, kad suprastume, kokios iliuzinės buvo bet kokios kalbos apie taiką.

Būtent, o šis sakinys skamba taip: „Jokia sutartis neturi būti laikoma taikos sutartimi, jeigu ji sudaryta su slaptomis išlygomis būsimam karui“

Tik Kantas išliko realistas, jis atkreipė dėmesį, kad „vietoj pozityvios pasaulinės respublikos idėjos gali atsirasti tik neigiamas kariaujančio pasaulio pakaitalas, nuolat besiplečianti  federacija, siekianti užkariauti ir okupuoti kuo daugiau kitų šalių.

Praėjus daugiau nei 200 metų po Kanto išsakytų minčių, pasaulis vis dar sutvarkytas taip, kad vienas žmogus gali jį sugrąžinti iki taško, kuriame visos filosofinės mintys apie taiką, o visų pirma veiksmai, skirti ją užtikrinti, tampa nieko verti. Vienas žmogus paleidęs visu pajėgumu karo  mašiną, 2022 vasario 24 ištrynė visas nuostabias amžinosios taikos iliuzijas.

Deja dauguma skaitė tik Kanto kūrinių pavadinimus.

Priešingu atveju būtume supratę, kaip arti karo mes visada buvome, ne tik pernai ir dabar, ir kiek mažai prisidėjome prie taikos išsaugojimo; kiek pastangų buvo įdėta siekiant sukurti tą a la taikos iliuziją, tikėjome, kad dėl taikos padarysime bet ką, o nepadarėme nieko; ir pamatėme rusų tankus, kurie važiavo įvesti kitokią taiką. taip išvydome iliuzinę taiką, ir jos nešėjus lipančius per mirusius kūnus, vaikų, moterų, senelių, buvo paleista karo mašina, žudanti visus ir mūsų iliuzijas.

Ši karo mašina tik tapo matoma, tačiau ji jau visada buvo ten, tik Europa ir pasaulis tuo nenorėjo tikėti, juos užliūliavo saldi iliuzija ir viltis. Pasaulis vis dar nenori matyti realybės.

Būtent tai skiria mūsų dabartį nuo Švietimo epochos ir požiūrio į pasaulį: aštraus, negailestingo iki žiaurumo savianalizėje ir gebėjimo numatyti pasekmes, bet vis dėlto neprarandant vilties..

Šios šviesios vilties esmė yra suvokti pasekmes ir analizuoti be iliuzijų, realistiškai. Pasiduoti tik vilčiai, be analizės ir be sugebėjimo numatyti to pasekmes, gali kainuoti gyvybes ir atveria kelią į mirtį.

Būtent taip ir padarėme – todėl pasijutome baisiai, nes pabudome kitame pasaulyje.  Ir nuo 2022m. vasario 24 d. gyvename kitame pasaulyje.

Visiems, kurie įtikinėjo save ir mus, kad prekybiniai ryšiai  yra svarbiausi kelyje į taiką, gali pažvelgti dar kartą į iškabą ant Olandijos smuklės,  kur saldžios svajonės apie gražią ateitį tampa pasityčiojimu ir kvepia mirtimi. Tačiau dėl to kalti mes, o ne Kantas.

Kantas teigė: „Žmogaus teisės, – turi būti laikomos šventos, kad ir kokia didelė auka tai būtų valdžiai“.

Redakcija už autorių turinį neatsako.