‘‘ Šie išmintingi žodžiai, tai gyvenimo- išgyvenimo dėsnis. O jeigu pažiūrėti plačiau: mes, augalai, medžiai, žuvys, gyvūnai kasdien vystomės, tobulėjam ir, jeigu kažkas atsisako, galvoja kitaip, tai būna išmestas iš savo lizdo, kaip tas gandriukas nepanorėjęs mokytis skraidyti. Gamtoje- žiaurūs įstatymai, bet mes esame žmonės, turintys savo įstatymus ir mums tai negresia. Tačiau, vis dėlto, tas dėsnis, galioja mums. Į šį pasaulį atėjome savo valia. Su angelų pagalba pasirinkome savo tėvus, nes tik fiziniame kūne galime tobulėti, vystytis, sąmoningėti.
Mūsų kūnas, tai tobulas Kūrėjo instrumentas, dovanotas mums ir Jį naudoti reikalinga pagal paskirtį- geriems darbams: tikėti, mylėti, auginti meilę, grožį, pažinimą ir kitas teigiamas savybes. Bet mumyse gyvena baimė, pyktis, neapykanta, kerštas, pavydas ir kita. Tai nėra blogai ir, jeigu mes neturėtume neigiamų savybių- energijų, neišgyventume šiame agresyvame pasaulyje. Neigiamų savybių turėtų būti minimaliai- keli procentai. Kai tas energijų santykis pažeistas, sutrikdoma pusiausvyra ir žmogui sunku orientuotis, valdyti situaciją.
Pirmoje dalyje truputį buvo paminėta, kad mes esame fizinės- dvasinės būtybės. Fizinę pusę nenagrinėsim, nes ją mokėmės mokyklose, kiti dar toliau aukštose mokymo įstaigose ir šiaip visi daugiau- mažiau suprantam apie tai. Dvasinis pasaulis ne mažiau svarbus už fizinį, kaip ir mūsų dvasiniai kūnai. Šio pasaulio, niekas nenagrinėja, į juos jokio dėmesio nekreipiama, lyg nieko ir nebūtų, tuštuma. Čia turima galvoje oficialiame lygyje. Bet juk tai viskas yra ir veikia ,,kaip Danguje, taip ir Žemėje“, netgi kai kurias vietas ir mokslas pripažįsta.(Pvz. apie juodąsias skyles, vakuumo energija, maldų, meditacijų poveikį,). Tik gaila, kad šitų vietų nedaug. Visi pasikeitimai pirmiausia vyksta tenai, dvasinėje erdvėje- eteryje.
,,Pradžioje buvo žodis..“ Pradžioje atsiranda mintis, idėja. Jinai vystoma, auginama, daromas projektas ir pagaliau prasideda fiziniai darbai mūsų realybėje. Mes puikiai suprantam, jeigu fiziškai nieko nedarysim, tai viskas taip ir liks svajonėse, popieriuje. Esam glaudžiai susieti dvasinėje ir fizinėje erdvėje, kitaip sakant, valtį reikia irkluoti abiem irklais, tada gyvenime judėsime į priekį, prie savo tikslo.
Negatyvios mintys, jų formos (darbai, prisiminimai, kerštas, pavydas, pyktis -buvo rašyta pirmoje dalyje), žemina vibracijas, silpnina imunitetą, stabdo sąmoningumą, tobulėjimą. Jeigu kuriam neigiamą realybę savo viduje, šeimoje, visuomenėje mes ne tik žeminam savo vibracijas, bet auginam pasąmonėje blokus, griaunančias programas, visokias nepageidaujamas situacijas, struktūras- lervas, virusus, prisidėdami prie bendro neigiamo fono, atmosferos kūrimo, taip pat savo viduje gaminame nuodus, tampame fabriku, nesuvokdami šito kenkiame ir sau.
Ateityje visa tai pradeda atsispindėti mūsų sveikatoje, realiame gyvenime, ne tik asmeniniame, bet ir visuomeniniame (sporte, politikoje, ekonomikoje, švietimo, sveikatos sistemose, versle...ir t.t) Ir atvirkščiai, jei savo viduje, šeimoje, visuomenėje kuriame šviesias mintis, idėjas, meilę, tikėjimą, pasitikėjimą, stiprinam savo dvasią, taip mes tampam vieningesni, atsparesni, ko trūksta šiandien. Visi mums siunčiami išbandymai, iššūkiai kuriami mūsų pačių. Kas paskui įvysta, tai tik pasekmės. Liaudiškai: ,,Ką pasėsi, tą ir pjausi‘‘.
Pasaulis susideda iš keturių stichijų: žemės, vandens, oro, ir ugnies. Mūsų kūnai taip pat susideda iš šių stichijų atomų. Tai yra keturios stichijos, keturios (Dvasios) energijų rūšys- galinga struktūra, turintį procentiniai tikslų energijų rūšių santykį, elektronų, protonų, neutronų kiekį, skriejančių aplink atomo branduolį.
Ir visa tai pusiausvyroje- buvo iki kažkurio tai laiko. Jeigu mes esame gamtos dalis, viena- tai, tikriausiai, aišku kokią reikšmę turi mūsų elgesys: mąstymas, sąmoningumas, atsakingumas, atliekami darbai, išliekant šiame pasaulyje.
Mūsų šalis yra nedidelė su ribotais resursais. Ir čia patys svarbiausi yra turimi žmogiškieji. Šių resursų savaime nepadaugės, jeigu mes nieko nedarysim esamoje situacijoje. Pvz. nustoti priešinti visuomenę (ypač verčiant skiepytis), bendruomenę ,vengti konfliktų šeimoje. Visi mūsų ginčai, nesutarimai, išaudrina visuomenę, išsiūbuoja erdvę, kuria neigiamas situacijas ir, kad paskui visa tai suvaldyti, atstatyti, reikalingos papildomos pastangos, resursai.
O juk viskas prasidėjo nuo mažiausio ginčo (pvz. seime, šeimoje ...). Darna, sutarimas, kompromisas yra derybų, bendravimo pagrindas. Kalnuose, kai siaurame tarpeklyje susitinka du ožiai, jie susikimba ragais, norėdami įveikti vienas kitą ir žūva, nukrisdami į prarają, bet kai susitinka avelė ir ožys, avis atsiklaupia ant kelių, ožys lipa per viršų, trypdamas ir maigydamas ją, bet užtat abu išlieka. Kai kam iš gamtos verta pasimokyti, nauda akivaizdi. Sprendimus reikia priiminėti ne siekiant asmeninės naudos, o kad tai pasitarnautų bendriems interesams.
Jei problema nesisprendžia fizinėje erdvėje, reikia ieškoti priežasčių gilesniuose sluoksniuose. Nesutarimai, priešingos nuomonės, aistros, pykčiai slopina teigiamą mąstymą. Ar galima klausymą išspręsti teigiamai, jei mąstom neigiamai?. Pajutus vidinį išsilaisvinimą iš emocijų, diskomfortų, išankstinių nusistatymų galima priiminėti svarbius sprendimus.
Tada atėję iššūkiai, išbandymai spręsis paprasčiau, sumažės įvairaus pobūdžio krizių, nepalankių situacijų, dauguma jų išnyks, daugiau lydės sėkmė, pagerės mūsų psichinė- emocinė sveikata, sumažės savižudybių skaičius. Išbandymai nueis ten, kur vyraus žemos vibracijos: ,,Purvas nelimpa prie greitai besisukančio skriemulio“.
Kuriame įvairias programas, algoritmus nuo viruso ir jo atmainų, užmiršdami dvasinius kriterijus, o jei paprastai -puoselėkime, auginkime tikėjimą, pasitikėjimą, mylėkime vienas kitą, nenešiokime savyje pykčio, neapykantos, pagiežos...Visa tai nuodai ir jeigu jų neištirpdinsime, jie mus sugrauš. Tam reikalui geriausiai tinka nuoširdi atgailos malda, galima bažnyčioje, ar namuose, geriau prieš tai susitaikius su oponentu.
Mokslininkai pripažįsta, jog stipri žmogaus imuninė sistema apsaugo nuo bet kokių virusų, tame tarpe ir nuo dabartinio ar busimo, o imunitetas tiesiogiai priklauso nuo vibracijų, o aukšti virpesiai žmoguje atsiranda, kai jis būna laimingas, mąsto pozityviai, smulkiau aprašyta ankstesnėje dalyje. Kiekvienas virusas yra mūsų gyvenimo dalis, todėl su šituo ar kitu turim išmokti gyventi, turim prisitaikyti. Ir tai lyg, atrodo, nėra sudėtinga, bet kai kurie dalykai- nepasiekiami.
Yra toks posakis: kas žino informaciją, tas valdo situaciją. Šiais laikais informacijos pakankamai, netgi per daug; prasta, neįdomi, gera, intriguojanti, todėl galime pasiklysti. Pirmiausia reikia išbandyti sau. Įsiklausyti, kaip ji veikia, ar rezonuojasi mūsų viduje, ar sutampa mūsų virpesių dažnis su tuo ką skaitome, žinoma, jeigu mūsų tikslas yra sąmoningėti, tobulėti, vystytis. Mūsų smegenys priima tik ta informaciją, kuriai mes esame pasiruošę. Kiekvienas žmogus priima ir įvertina pasaulį savo mąstymo rėmuose ir ginčytis, įrod inėti savo tiesos nereikia.
Žmogus stengiasi suprasti, pajusti ir išlaikyti tris būsenas: meilę, laimę ir charmoniją. Dėl pirmųjų dviejų, klausimų lyg ir nekyla, o dėl trečio punkto reikia išsiaiškinti. Pvz, žmogus sako aš siekiu savyje ramybės, charmonijos bet, pamatęs miške pilamas šiukšles, statybines atliekas, nieko nedaro, nebando sustabdyti ar pranešti atsakingoms institucijoms, tai atitolina save nuo taip siekiamos darnos, o be to ir ramybė jį aplenks.
Niekas neneigs, jog karas yra baisiausia nelaimė. Kaip išlikti, atrasti, nekurstyti griaunančių struktūrų, nemaitinti jų? Lengviausias būdas- nepastebėti, nekreipti dėmesio, sakyti ,,aš nesidomiu politika‘‘ ar panašiai, galvoti sau, kad tai trukdys mano charmonijai. Taip mastant jokios charmonijos nebus. Žūsta tūkstančiai žmonių- sielų, neišsipildžiusių svajonių, darbų, sugriauti miestai, sąrašas ilgas.
Sunkią valandą svarbu palaikyti kitą žmogų, tautą morališkai psichiškai, materialiai. Padėdami kitiems, padedame ir sau. Tai labai svarbus momentas, nes vyksta savęs išgyvinimas (atitikmuo- gyvinti, heal, iscelenije, zcelenia). Jėzus ne gydė, o išgyvindavo žmones. Lietuvių kalboje nėturime to stebuklingo žodžio, susietu su gyvybe, gyvastim, todėl yra pasiūlymas pasirinkti žodį „gyvinti“. Mes žinom, kokią reikšmę, prasmę turi kablelis perkeltas į kitą vietą, o šiuo atveju naudojant kitą žodį prasmė tampa kitokia, ne iki galo išnaudojamos mūsų potencialas- turima galvoje meldžiantis, medituojant.
Tradicinė medicina gydo žmones- gamta išgyvina (ar gyvąstina). Viskas būtų lyg ir tvarkoje, jeigu ne tas deguto šaukštas medaus statinėje, turima galvoje kažkodėl pasidariusi populiari frazė ištarta ,,gyvačių sąloje“. Keiksmažodis ir yra keiksmažodis: pritraukiamos neigiamos vibracijos, struktūros, kuriamos nepageidaujamos programos. Iš čia rutuliuojasi veiksmai fiziniame pasaulyje. Pvz. destruktyvinė kalbos kultūra seime, ko tada norėti iš visuomenės.
Tos nepageidaujamos situacijos gali susikurti bet kurioje lygioje vietoje. Taip kuriami įvykiai, gyvenimas. Dėl teigiamų įvykių kūrimo reikia įdėti pastangų, tuo tarpu neigiamų užtenka keiksmažodžių, blogų minčių, nekalbant apie blogus veiksmus.
Dar viena, svarbi tema- mūsų vaikai. Visi sutinka, kad vaikai tai mūsų ateitis. Evangelijoje kviečiama: ,,tapkime kaip vaikai“. Suaugęs žmogus labai greitai beveik viską užmiršo. Užmiršo, kad negalima pykti (užpykus greit atleisti), meluoti, mylėti, gyventi už laiko ribos (nejausti skubėjimo, įtampos), kaip ir kada maitintis, nebūti egoistu ir dar daug kitų reikalingų dalykų.
Vaikai- nuostabūs, dar nesugadinti suaugusių, Dievo kūriniai ir, kaip jie toliau vystysis priklauso nuo mūsų elgesio, santykių. Jeigu jie susierzinę, dažnai verkia, kažko nori ar nenori priežastys mūsų viduje, šeimoje.
Artėja ruduo, baigsis atostogų metas, atsipalaidavimas, prasidės vėl skubėjimas, bėgimas...skiepai. Tai nėra koks nors baubas, jei jis naudojamas protingai, atsakingai, neperlenkiant lazdos, ypač skiepijant vaikus. Internete šiuo klausimu apie dabartinį virusą ir skiepijimą mokslininkų informacijos yra įvairios, tiek teigiamos tiek neigiamos ir galutinę nuomonę turėtų tarti tėvai.
Ir tik nuo mūsų priklauso ar ir šį eilinį kartą, susitikus suaugusių ir vaikų interesams nenukentės vaikai. Taigi vietoje didelio noro auklėti, perdirbti savaip tobulėkime, vystykimės, aukime kartu, o tai nelengvas iššūkis.
Taip, gyvename sunkiu laiku, bet nusiminti nereikia, nes sunkūs laikai augina stiprius žmones, o stiprūs žmonės kuria gerus laikus. Ties tuo ir sustokime, nes nuo mūsų priklauso kokius laikus kursime ir kiek jie tęsis.
Jeigu jums įdomios temos apie mintis, energijas, savęs pažinimą, (dvasinius dalykus), paskambinkit tel.+370 626 18101 ar parašykit į facebooką- Algis Zinis. Jeigu atsiras norinčių galima bus sukurti grupę ir ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą