Kodėl nereikia bijoti Rusijos žlugimo

Estijos užsienio politikos instituto direktorė Kristi Raik įtakingame leidinyje „Foreign Policy“ pateikia istorines paraleles ir paaiškina, kad Vakarų baimės dėl Rusijos žlugimo neturi pagrindo.

Ji primena, kad 1991 m. rugpjūtį tuometinis JAV prezidentas George'as Bushas buvo atvykęs į Kyjivą konsultuotis su ukrainiečiais dėl valstybingumo.

Likus vos kelioms savaitėms iki Ukrainos nepriklausomybės paskelbimo ir vos keliems mėnesiams iki Sovietų Sąjungos iširimo, G. Bushas nerimavo dėl sovietų valdžios žlugimo.

Šį nerimą tuo metu palaikė ir kiti Vakarų lyderiai, tarp jų Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis ir Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher.

„Jie baiminosi, kad, Maskvai nekontroliuojant savo imperijos, šalies ateitis bus paženklinta nacionalizmo, etninių konfliktų ir branduolinių ginklų patekimo į neatsakingas rankas. Šie lyderiai, nepaisant visų jų pasiekimų, atsidūrė klaidingoje istorijos pusėje.

Laimei, Ukraina ir kitos buvusios sovietinės respublikos, kurios dabar yra nepriklausomos, nepaklausė“, – rašo K. Raik.

Šiandien Vakarų sostinėse stebime panašias baimes. Vladimiro Putino režimui dėl pražūtingo Kremliaus karo prieš Ukrainą ritantis žemyn, šio režimo žlugimas ir net galimas Rusijos subyrėjimas tapo pagrindine nerimo priežastimi. Sumažėjo Rusijos piliečių parama karui, nepaisant griežtų represijų išaugo vidaus kritika, o šimtai tūkstančių vyrų pabėgo iš šalies po to, kai V. Putinas rugsėjo pabaigoje paskelbė dalinę mobilizaciją.

Pasak ekspertės, Vakarai vėl nežino, kaip teisingai valdyti šią situaciją, ir gali padaryti tą pačią klaidą kaip 1991 m. Keli Vakarų lyderiai jau parodė baimę dėl Ukrainos pergalės kare prieš Rusiją.

Dėl to pasigirsta dviprasmiškų pareiškimų, kuriuose apeinamas karo baigties klausimas.

Užuot radę aiškių žodžių apie Ukrainos pergalę, vadovai daugiausia dėmesio skiria tam, kad neleistų V. Putinui pasiekti sėkmę. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė, kad V. Putinas „negali laimėti“.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, nepraleidęs progos paskelbti apie savo norą derėtis su V. Putinu, netgi pasiūlė, kad bet kokia Kremliaus genocidinio karo pabaiga neturi pažeminti Rusijos lyderio.

„Todėl po įspūdingos transatlantinės vienybės, nukreiptos prieš Rusijos karą prieš Ukrainą, paviršiumi vis dar žioji atotrūkis tarp Rusijos artimiausių kaimynių ir toliau į Vakarus esančių šalių susirūpinimo.

Vašingtonas, Berlynas ir Paryžius yra susirūpinę eskalacijos baime ir galimybe, kad į kampą įspraustas V. Putinas panaudos branduolinius ginklus, todėl jie neleido Ukrainai gauti puolamųjų ginklų, kurių jai reikia karui laimėti“, – rašo K. Raik.

Ironiška, kad Vakarų europiečiai labiau bijo eskalacijos nei arčiau Rusijos esančios šalys, nors pastarosios tiesiogiai nukentėtų nuo bet kokios karo eskalacijos.

Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos nusprendė tik nuo birželio mėnesio aprūpinti Ukrainą pažangiomis didelio judrumo raketinėmis artilerijos sistemomis, tačiau slapta įdiegė funkcijas, kurios neleistų jų naudoti su ilgesnio nuotolio raketomis ir taip atimtų iš ukrainiečių galimybę atakuoti Rusijos teritorijoje esančias karines bazes.

Baltijos šalys ir Lenkija baiminasi ne tiek tikros ar įsivaizduojamos eskalacijos, kiek Rusijos pergalės. Todėl jos suteikė Kyjivui tiek karinės pagalbos, kiek tik galėjo, ir, vertinant pagal jų ekonomikų dydį, aplenkė daugelį kitų šalių.

Anot ekspertės, šių šalių požiūriu, nenuoseklūs ir nuolat keičiami Vakarų apribojimai dėl ginklų be reikalo pratęsia karą, didina Ukrainos aukų skaičių ir civilių kančias bei didina tikimybę, kad V. Putinas dar gali pakeisti karo eigą.

„Ironiška, kad Vakarų europiečiai labiau bijo eskalacijos nei arčiau Rusijos esančios šalys, nors pastarosios tiesiogiai nukentėtų nuo bet kokios karo eskalacijos.

Be pabėgėlių srauto, karas faktiškai jau pasiekė jų žemę. Kai per vieną iš daugelio Rusijos atakų prieš civilinę infrastruktūrą lapkričio 15 d. Ukrainos priešlėktuvinės gynybos raketa nukrito Lenkijos teritorijoje ir pražudė du žmones, lenkai šį incidentą įvertino kaip įrodymą, kad Ukrainai reikia daugiau, o ne mažiau Vakarų karinės pagalbos.

Jei Rusija panaudotų branduolinį ginklą arba, kas labiau tikėtina, susprogdintų Ukrainos atominę elektrinę, branduoliniai teršalai pirmiausia pasiektų kaimynines šalis. Joms taip pat tektų didžiausia našta dėl bet kokios naujos Ukrainos pabėgėlių bangos, tačiau jos nori ir yra pasirengusios juos priimti“, – rašo ji.

Kai kuriose Vakarų sostinėse iš pradžių buvo linkstama susitaikyti su, jų nuomone, neišvengiamu Ukrainos pralaimėjimu ir nepratęsti konflikto siunčiant ginklus. Kita vertus, Baltijos šalys ir Lenkija iš karto panoro padaryti viską, kad padėtų Ukrainai ir užkirstų kelią Rusijos pergalei.

Laimei, dabar Vakarai vėl mokosi atgrasymo, įskaitant aiškius pranešimus Rusijai apie pražūtingas pasekmes, kurių ji patirtų, jei įvykdytų savo branduolinius grasinimus.

„Skirtingai nei Vakarų vyriausybės, Baltijos šalys ir Lenkija atidžiai stebėjo, ką iš tikrųjų kalba V. Putinas ir Rusijos elitas, įskaitant jų aiškiai išreikštus ketinimus atkurti Maskvos imperinę kontrolės sferą.

Invazija atveria dvi perspektyvas: arba Rusija vėl smurtu įtvirtina savo įtaką kaimyninėms šalims, pradedant Ukraina ir tęsiant su kitomis anksčiau kontroliuotomis valstybėmis, arba Ukraina dar kartą patvirtina savo laisvę ir galiausiai prisijungia prie euroatlantinės bendruomenės kaip visateisė narė, kaip tai padarė Baltijos šalys ir buvusios sovietinio bloko narės.

Bet koks tarpinis variantas, pavyzdžiui, konfliktą įšaldančios paliaubos, leis V. Putinui ar jo įpėdiniui apsiginkluoti, papildyti atsargas ir dar kartą pabandyti.

Kad Ukraina užsitikrintų laisvę, Rusija turi patirti akivaizdų pralaimėjimą Ukrainoje“, – rašo K. Raik.

Ji priduria, kad tai nereiškia, kad į susirūpinimą dėl Rusijos branduolinių ginklų nereikėtų žiūrėti rimtai. Šiai grėsmei valdyti reikia, kad Vakarai derintų atsargumą ir tvirtumą.

Tačiau dėl pernelyg didelio apdairumo Rusijai pavyko sumaniai manipuliuoti branduolinio Armagedono baime, kad išlaikytų Vakarų pačių nustatytus apribojimus siųsti sunkesnius ir ilgesnio nuotolio ginklus į Ukrainą.

Laimei, dabar Vakarai vėl mokosi atgrasymo, įskaitant aiškius pranešimus Rusijai apie pražūtingas pasekmes, kurių ji patirtų, jei įvykdytų savo branduolinius grasinimus.

alfa.lt

Straipsnio komentarai

Elgesio analizės komitetas

Rusija turi nepagydomų elgsenos sutrikimų.

***

Valpurgija

Kažkas turi prisibijoti Ukrainos užpuolimo pasekmių. Tereikia prisiminti WWII užbaigtuves, kai karą inicijavusi Vokietija ir tą karą prakišusi, tarptautiniu sprendimu neteko didelių teritorijų - iki Oderio ir Neisės. Russia turi ruoštis prarasti savo žemių iki Volgos, o tas žemes tarptatutiniu sprendimu administruos arba Ukraina, arba tarptaut. jurisdikcija.

 ***

V

Vakarų baimės tai gal negebėjimas ir nepasiruošimas padėti Ukrainai, nei Rusijos žlugimo baimės...

 

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder