Aš tavęs nepažįstu ir ar mums teks susipažinti nežinau, tačiau aš noriu tavęs paklausti: kaip tu gyveni? Ar toli gyveni nuo mokyklos ar darbo? Ar ir tu šįryt stovėjai kamštyje pilname automobilių, ar tu važiuodamas dviračiu pralėkei pro jį? Ar ir tu iš, žiniasklaidos taip meiliai vadinamos, ,,klimato kartos“? Žinai, man patinka jūra penktadienį, o tau patinka girdėti kai verkia vaikas Baltija šiandien padėk?
Man patinka jūra penktadienį, o tau patinka girdėti kai verkia Baltija šiandien padėk? Man patinka jūra, o tau girdėti kai verkia Baltija šiandien padėk? Man patinka jūra, o tau girdėti verkia Baltija padėk? Man patinka jūra, o tu girdi verkia Baltija padėk? Tu girdi verkia Baltija, padėk? Verkia Baltija padėk! Padėk! Padėk...
Man jau seniai nebesvarbu ar tu gyveni prie jūros ir aš puikiai žinau, kad ne visada gali pasirinkti kaip toli ar arti gyveni nuo darbo ar mokyklos. Aš suprantu, kad ne visiems stovėjimas kamščiuose yra išvengtinas, bet aš žinau, kad tavo pasyvumas yra. Tavo pasirinkimas sekti tuos kurie šaukia garsiausiai ir daryti tai ką daro matomiausi pasirinktinis. Bet kodėl tu gali pasirinkti daryt visą tai, tačiau negali pasirinkti išgirsti, kad jūra šaukia ,,Padėk!“? Mano žmogau, aš tau rašau, nes atėjo laikas kai tu privalai išgirsti, kad Baltijos jūra šaukiasi tavo pagalbos, nes tu esi tas, kuris gali išsaugoti švarų vandenį.
Apie Baltijos jūrą tau, tikriausiai, yra tekę girdėti kalbų apie turizmą kontekste ir pamokų metu, galbūt tau patinka žiūrėti jos nuotraukas ar draugų įrašus socialiniuose tinkluose, o gal tu pats mėgsti nukeliauti prie jūros ir pajusti kaip jos bangos glosto tavo kojas. Na, o man patinka nuvažiuoti pasivaikščioti Šiauriniu molu Melnragėje. Kiekvieną kartą nuvažiavusi tenai susimąstau kiek mažai mes iš ties žinome apie Baltijos jūrą. Galėčiau lažintis, kad tu tikriausiai nežinai, kad ji yra jauniausia jūra šioje planetoje. Tai yra nuostabu, kaip ji, regis tokia maža, bet tokia didelė ir galinga, kad neretai jos krantai yra negailestingai aptalžomi audrų metu.
Mane žavi tai kaip Baltija geba įkūnyti tai kas vyksta žmogaus viduje: ji gali būti tokia rami, kad net sėdint ant kranto vos girdi į jį besiritančias bangas, bet taip pat ji gali būti pikta ir audringa, ginti žuvėdras į krantus. Mane liūdina tai, kad žmonės ją dažniausiai prisimena tik karštos vasaros metu, kai jūros bangose šoka saulės spinduliai. Kodėl žmonės jos vengia rudenį kai lauke lyja ir einant molu, nors, rodosi, bangos nedidelės, bet tavo batai sparčiai pildosi vandens? Kodėl vaikai nežaidžia smėlyje ankstyvą pavasarį, kai dar norisi rengtis žieminiu paltu, bet Baltija jau išsiilgusi šaukia tave?
Kodėl jie jos nemato, kai jos krantuose esančiose smėlio jūrose plaukioja žmonių paliktos šiukšlės? Ar ji tada negraži? Tamsi? Šalta? Garsi? Ar tada, kai ji nėra glostoma saulės, ji tampa atgrasi? Aš žinau, rašau tau apie tai kaip tu esi tas kuris gali išgelbėti švarų vandenį, tačiau vis kalbu apie tai kokia ta Baltija mano akimis, vis svajingai galvoju apie jos grožį net tada kai jį pastebi ne visi, bet aš tai rašau norėdama tave pakviesti pamatyti Baltiją mano akimis, pamatyti kodėl man taip neramu ir apginkluoti tave pagrindinėmis žiniomis kurių tau prireiks suprantant kodėl ir su kuo tu stosi į kovą.
Kai buvau maža pirmą kartą išgirdau žodį ,,nafta“, kai vasara atostogavau pas senelių ir jie žiūrėjo žinias, tada kalbėjo apie naftos išsiliejimą Baltijos jūroje. Pirmą kartą supratau, kad ji galingesnė už žmogų, kai pamačiau audros suniokotus laiptelius ir mano mažos kojos pynėsi lipant tuo kas liko iš jų. Pirmą kartą supratau, kad nieko nežinau apie Baltijos jūrą, apart jos pavadinimo ir kur ji randasi, tada, kai sužinojau, kad Baltijos jūros dugne yra nuskendusių laivų. Pirmą kartą pajutau, kad man baisu, kai sužinojau, kad Baltijos jūra beveik uždara. Sužinojus šitai, mano mažoje galvelėje kilo sumaištis ir aš pradėjau kelti begales klausimų: jei Baltijos jūra beveik uždara, tai kaip į ją patenka vanduo? O kaip jis išeina? O kaip vanduo vėl pasidaro švarus? Ar jis švarus? Mama sakė, kad jis nešvarus...
Ar tu žinojai, kad vanduo Baltijos jūroje atsinaujina tik kas maždaug 30 metų, o žinios apie naftos išsiliejimus mumis pasiekia maždaug kas pusmetį. Ir net tada Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslininkas Sergejus Suzdalevas, tiriantis cheminę Baltijos jūros taršą, sako, kad, palyginus su kitais Baltijos jūros taršos šaltiniais, naftos produktai tėra lašas jūroje. Lašas jūroje... Daugelis yra girdėję apie lašą jūroje, bet mažai kas kalba apie lašą upėje.
Žinoma, yra skatinama prižiūrėti vandens telkinius, nešiukšlinti ir į juos nelieti vandens gyventojams pavojingų medžiagų. Bet aš numanau, kad tu tikriausiai nesusimastei, kad tas nerūpestingai į upelį įkritęs lašas gali pasiekti Baltiją. Kaip jau minėjau vanduo Baltijos jūroje atsinaujina labai lėtai, todėl lašas po lašo Baltija tampa rezervuaru į ją upėmis atneštoms cheminėms medžiagoms. Šiame rezervuare maišosi daug skirtingų žmogaus veiklos atneštų medžiagų.
Pavyzdžiui, nuo azoto ir fosforo junginių pertekliaus kyla eutrofikacija, arba kitaip pasakius nuo per daug azoto ir fosforo pradeda labai greitai augti dumbliai ir kiti augalai, ir taip yra sutrikdoma jūroje esančių organizmų pusiausvyra. O to pasekoje vasarą matome kaip jūra pradeda ,,žydėti“ ir tokį žydėjimą galimai esi matęs ir kituose vandens telkiniuose. Žinoma, mums šis reginys nelabai malonus ir net atgrasus, bet tik pagalvok kaip turi jaustis povandeninio pasaulio atstovai, kurie yra išgenami iš savo gyvenamų teritorijų, arba paprasčiausiai žūva, nes šio ,,žydėjimo“ sukelto didesnio drumstumo pasekoje susidaro bedeguonės jūros dugno zonos. Ar įsivaizduoji gyvenimą be oro? Pamėgink nekvėpuoti... Tavo kūnas reikalauja, kad tu įkvėptum... O kas jei tai taptų neįmanoma?
Ar pameni, aš rašiau apie tai kaip dažniausiai žmonės nesusimąsto apie lašą upėje? O ar žinai kas yra pagrindinė eutrofikacijos kaltininkė? Mano nuostabai, tai žemės ūkio pramonė. O kaip ji gali prisidėti prie šio reiškinio kai dauguma dirbamų laukų toli nuo jūros? Atsakymas – upės. Žemės ūkyje neretai naudojamos azoto ir fosforo trąšos, o šios medžiagos per žemę patenka į upes, o iš upių į Baltijos jūrą. Bet tai ne vienintelė taršos kaltininkė. Matai, mes vartojame vaistus, o jie iš mūsų organizmų patenka į kanalizaciją ir čia tyko kitas pavojus nes nuotėkų valymo įrenginiai nėra pajėgūs išvalyti farmacinių produktų, todėl jie taip pat patenka į upes.
Bet farmacijos produktų Baltijos jūroje po kol kas nėra aptinkama daug. Daugiau nerimo kelia ftalatai ir fenoliai, kurių didesniam kiekiui patekus į gyvąjį organizmą gali būti paliekama rimta ir net gyvybei pavojų kelianti žala. O šių medžiagų galima rasti statybinėse medžiagose, plastiko produktuose, asmens higienos priemonėse ir kituose mūsų kasdieniame gyvenime naudojamuose daiktuose. Ftalatai ir fenoliai taip pat nėra efektingai išvalomi valymo įrenginių ir patenka į upių vandenį.
Rašau tau ir suprantu, kad pavojai tyko už kampo ir laukia kol mes nuleisime rankas ir nustosime kovoti su jais. Tačiau mes negalime pasiduoti. Šiuo metu Baltiją apsaugoti bando Lietuvos Respublikos Jūros aplinkos apsaugos įstatymas, Jungtinių Tautų Jūrų teisės konvencija ir Baltijos jūros jūrinės aplinkos apsaugos komisija, kuri įkurta vadovaujantis Helsinkio konvencija. Tikiuosi, dabar tu girdi, kad Baltijos jūra šaukiasi tavo pagalbos ir aš tikiu, kad tu nenuleisi rankų ir rasi išeitį išsaugoti švarų vandenį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą