Pernai vasario pradžioje ji rašė „Respublikos" svetainėje: „Išsivaliusi savo mintis, feisbuką ir aplinką nuo tų, kurie aklai vykdė partijos nurodymus, džiaugėsi suvaržymais ir bukai ar prisitaikėliškai tikėjo viskuo, ką rodo sisteminė žiniasklaida, lengviau atsikvėpiau.
Gyvenau palaimingoje iliuzijoje, kad tokių, kaip aš, yra dauguma, kad Lietuva - tai lyg ir laisvi žmonės, tai Šeimų maršas su tūkstančiais šviesių veidų, kad mes jau tuoj tuoj sustabdysim šitą beprotybę..."
O čia liepos mėnesio citata iš „Laikmetis.lt" interneto svetainės: „Jaučiu, kaip Lietuvoje tapo nuodinga ir net baisu gyventi, kaip nukvako žmonės ir kokie jie tapo ne tik buki, bet ir pikti.
Mane išmetė iš feisbuko draugų pavasarį netgi tie, su kuriais jaunystėje gerdavome pigų vyną ant Vilnelės kranto ir dalinomės paskutiniu grikių šaukštu bendrabutyje.
Nesiskundžiu, tik konstatuoju faktą.
Išmetė iš draugų, užblokavo, nes buvo tokia komanda iš valdžios - persekioti ir blokuoti tuos, kas ėjo į „šeimų maršus" ar rašė tekstus „Respublikai".
Nes, na, mes kaip ir vatnikai, išdavikai ir šiaip kaka lialia, ridiskos ir neteisingi liaudies priešai.
Nemylim Lietuvos ir Landsbergio, o po lova slepiam žurnalą „Tarybinė moteris" su melžėja ant viršelio bei rinkinį Lenino raštų.
Tiesa, gal tie mano draugai nežinojo, kad sisteminiai ir vertybiškai teisingi leidiniai mano paslaugų tiesiog nebeėmė - juk nesisteminiai žmonės Lietuvoje yra pasmerkti badauti tol, kol taps tokie, kaip visi.
Kaip reikia. Paklusnūs. Tylūs. O dar geriau, kad jų išvis nebūtų, todėl raganų medžioklė pasiekė tokį lygį, kai priešai jau atvirai juokauja, na, sakykim, juokauja, apie nukapotas galvas...".
- Jūsų išvykimas iš Lietuvos man atrodo kaip Umberto Eco romano „Nr. 0" tęsinys. Čia jis rašo apie ekonomikos, politikos ir ketvirtosios valdžios sąmokslą prieš mūsų amžiaus žmogų, kuris, nepajėgdamas priešintis šio voratinklio manipuliacijoms, išsigelbėjimą mato tik pabėgdamas iš šalies. Kaip buvo jūsų atveju?
- Oi, kaip gražiai suformulavot klausimą... ir taip romantiškai, neskaičiau to romano, bet pasijutau lyg kokios rezistencinės kuopelės narė, romano ,,Gylys" herojė...
Labai norėčiau pajuokauti, kad Graikijoje likom nuo praėjusių metų birželio dėl šuns, kurį su čia gyvenančia drauge Daiva išvadavom nuo trumpos grandinės ir kurio niekam daugiau pasaulyje, išskyrus mane, nereikėjo...
Deja, realybė ne visai tokia žaisminga.
Žinoma, bėgti iš Lietuvos nusprendžiau dėl nepakeliamos, tiesiog nuodingos atmosferos, cancel culture smūgių, kurie prasidėjo dar prieš dešimt metų, kai pašvilpavau per Garliavos įvykius po Grybauskaitės langais.
Paskui buvo pandemija, antivakserių persekiojimas. Prasidėjus Ukrainos karui ir pradėjus pjudyti žmones, priešinti juos dar labiau, supratau, kad tiesiog nebesijaučiu Lietuvoje gerai ir saugiai nei morališkai, nei fiziškai.
Pradėjo ir sveikata sakyt, kad stresas gali tapti stipresnis už mano įgimtą optimizmą.
Galutinis lūžis, matyt, įvyko po to, kai prieš beveik metus netikėtai mirė mano tėtis.
Ar netikėtai, ar dėl vakcinų poveikio, iki šiol bandau sau atsakyti. Lietuvoje liko per daug blogos nuotaikos ir energijos, nuoskaudų ir pykčio ant tų žmonių, kurie varė žmones skiepytis, melavo ir manipuliavo, kad po viso to košmaro norėčiau sugrįžti į Vilnių.
Likau čia, Graikijoje, o mylimi šeimos žmonės ir draugai dabar atskrenda pas mane.
- Kadaise mūsų policija buvo apdovanojusi jus už pilietiškumą. Ką gražaus ar mažiau gražaus paliko polėkis ginti tiesą?
- Polėkis ginti tiesą turėtų būti kiekvieno žmogaus prigimtinė savybė, man tai atrodo natūralu. Bet dabar tapau išmintingesnė, ramesnė.
Nors save įvardinu kaip šviesos karį, kariauti nebenoriu, nes dieviškieji dėsniai viską sustatys į savo vietas.
Dabar matau prasmę kiek įmanoma labiau išsaugoti ramybę, viltį ir pasitikėjimą Dievu, nes atėjom į šį pasaulį ne kariauti, o tapti geresniais ir mylinčiais.
- Kaip jūsų tenykštis gyvenimas susijęs su gimtaisiais kraštais? Ar nepasiilgstate bendravimo su tėvynainiais, kalbėjimo apie elektros kainas, didinamus mokesčius, Šimonytės aprangos kodus, Gabrieliaus aroganciją ir panašiai?
- Graikijoje turiu darbo internetu, dirbu prie įdomių tarptautinių meno ir publicistinių projektų, organizuoju moterų sveikatos ir grožio stovyklas.
Nepasiilgstu politikos naujienų tiek, kad norėčiau sugrįžti ar kalbėti apie tai nuolat.
Tiesą sakant, anksčiau dar su draugu režisieriumi Artūru Pozdniakovu aptardavom Lietuvos aktualijas, bet po Bartoševičiaus pedofilijos istorijos ir Šurajevo benefiso supratau, kad man jau gėda apie tai kalbėti ir pasakoti jam tokias naujienas.
Artūras žiūri plačiau į viską, jis daug metų gyveno Suomijoj, tad lietuviškos aktualijos jam kelia liūdną šypseną.
O aš nenoriu nei savęs, nei jo liūdinti. Tad kalbam apie kitus dalykus, nes jei jau nebejuokinga, o gėda matyti tai, kas vyksta Tėvynėje, geriau patylėti.
- Kai grįžtate namo, pastebite kokių nors pranašumų? Galbūt nepriteklius, kuriuo garsėja Lietuva, nėra absoliutus blogis?
- Dar nebuvau grįžusi nė karto per dešimt mėnesių, dabar ruošiuosi grįžti į tėčio mirties metines.
Nepriteklius tikrai nėra didžiausias blogis, aš čia gyvenu be automobilio, gan kukliai, bet tai kompensuoja jūra, saulė, kalnai ir žmonių gerumas. Lietuvoje sunkiau pakelti nepriteklių, ypač kai žmonės yra laikomi gyvuliais.
Kai yra maži vaikai, nėra sveikatos ar namie šalta, nėra ko valgyt ir dar nuolat tamsu, nelabai pabūsi jogu ar nušvitusiu. Didžiausia blogybė Lietuvoje yra amžina tamsa ir pojūtis, kad žmonės yra paversti eksperimentiniais triušiais išdavikų ir bepročių rankose.
- Turbūt žinote, kad šiandien Lietuvoje garsiai kalbama (kad kitiems būtų aišku), kas tavo pakeleiviai. Todėl svarbu viešai paskelbti, kad esi prieš Rusijos agresiją, kad niekini Šeimų sąjūdį, kad esi už geriausią, protingiausią premjerę ir vienatinį Lietuvai skirtą „viešpatį". Pageidautina deramą įvaizdį sustiprinti ženklais: neužmirštuolėmis, Ukrainos simbolika, (turbūt teko matyti internetinę Seimo svetainę su Ukrainos vėliava) ir nesiliauti kalbėjus apie aukojimo ir aukojimosi būtinumą... Pavyko per tą laiką Graikijoje ištrūkti iš šios atmosferos?
- Manau, kad beveik pavyko. Laiką Graikijoje skyriau dar gilesniam savęs ir pasaulio pažinimui, dvasiniams dalykams ir vidinės stiprybės ugdymui. Lankiau internetu visokius protingus kursus, gilinausi į įvairių religijų išmintį, pradėjau mokytis graikų kalbos, daug laiko vaikštau, meldžiuosi...
Skamba patetiškai, bet kai išvedu savo nevaldomą didelį šunį, kuris nemoka bendraut su kitais šunimis ir puola juos, tik malda ir geležinė savitvarda padeda išvengti kruvinų susidūrimų; sumurmu, ,,padėk , Dieve", ir einam...
Gal atrodo komiškai, bet juk sakoma, kad netikinčių žmonių nėra ligoninėse ir skęstančiuose laivuose, tai ir mano dvasinė praktika tapo ypač intensyvi dėl šuns, beje, vardu Zorba, tokį jam davė buvęs šeimininkas...
Tiesą sakant, galit tikėti, galit ne, bet tas šuo tikrai buvo kažkoks lemtingas, nes gelbėdama jį, manau, išgelbėjau save...
- Ar tiesa, kad juo toliau nuo karo griaunamo gyvenimo, juo tyliau apie jį norisi kalbėti? Ką paprasti graikai kalba apie karą Ukrainoje? Ar teko susidurt su pabėgėliais iš šios šalies?
- Paprasti graikai sako, kad karus sukelia politikai, joks sveiko proto paprastas žmogus nenori nei karo, nei kariauti.
O pabėgėlių taip pat turim vieną kitą, jie irgi nori taikos ir nesiveržia į frontą.
Žinau, kad tokie Lietuvoje vadinami išdavikais ir skystablauzdžiais, bet aš sakau, kaip yra: ne visi ukrainiečiai yra nacionalistai, ne visi ukrainiečiai yra ukrainiečiai, ne visi Rusiją mato kaip priešą ir veržiasi žudyti slaviškos giminingos tautos.
- Tačiau ar Graikijoje nesergama tomis pačiomis ligomis kaip ir Lietuvoje? Gal jau pastebėjote, kuo graikiškas kapitalizmas skiriasi nuo lietuviško?Ar ir ten moralė „tėra seniai įveikta nuobodybė" ir diskusijų nebekelianti sritis, o Dievas išmestas į šiukšlyną?
- Graikija yra nepriklausoma du šimtus metų, ji jau persirgo tomis vaikiškomis ligomis, kai tikima, kad gali būti gera, nesavanaudiška ir nekorumpuota valdžia. Todėl bent jau pas mus miestelyje žmonės tiesiog gyvena, turi savo ūkius, versliukus, dirba, augina vaikus ir jaučiasi nepriklausomi nuo valdžios malonių.
Aš televizoriaus čia beveik nežiūriu, bet iš bendro supratimo manau, kad valdžios visur daugmaž panašios, todėl žmogus pats turi susikurti tokį gyvenimą, kad būtų kuo mažiau priklausomas nuo tų kostiumuotų peniukšlių.
O Dievas Graikijoje yra visur, natūraliai ir tauriai, net mūsų mažytėj parduotuvėj prie namų tarp visokių elektros laidų ir baterijų kabo Kristaus paveikslas, tad išsimaudžiusi jūroje ir atėjus nusipirkti ryte pomidorą ar kiaušinių, turiu persižegnoti.
Taip pat knygyne ar pas dantistą. Man tai yra nuostabu ir labai patinka. Kasdien tolumoje matau šventosios Mergelės kalną Panagia su moterų vienuolynu viršuje, garsėjantį stebuklais.
Į jį du kartus per metus, per Velykas ir Žolinę, kaip ir kadaise, vietiniai žmonės lipa pėsčiomis penktą valandą ryto kelias valandas, kad sudalyvautų mišiose ir po to pabendrautų. Bandysiu ir aš šiemet kopti, nors ir labai tingiu anksti keltis.
- Viename savo esė teigiate, kad meilė yra viršum visų ideologijų. Tačiau turbūt matote, kad meilės žmonėse vis mažiau, o ideologijos vis agresyvėja. Nieko nešokiruoja klausimas, tarkim, kodėl mes kariaujam su dostojevskiais, o paliekam ramybėje „vatnikus"? Kaip sutikote naujienas, kad Lietuvoje (jeigu pasiekė tos žinios) imta persekioti valdžią kritikuojantį LRT žurnalistą, o arti šimto būsimųjų žurnalistų viešai pasmerkė savo dėstytoją, dalyvavusią opozicinio TV kanalo laidoje? Galbūt tai yra ženklas, kad grimztame į vis tamsesnius laikus?
- Meilė yra visa ko pagrindas ir varomoji jėga, jos tikrai tik daugėja. Vis daugiau žmonių atsibunda, domisi dvasiniais dalykais, sąmoningėja, aš tuo esu įsitikinusi.
O kad mūsų žiniasklaida ir vadinamasis elitas rodo kitokį ,,meilės" artimui pavyzdį, tai nebūtinai jų yra daug, - tiksliau, vos keli procentai.
Tik įspūdis gal toks susidaro, jei nuolat apie tai kalbi ir skaitai sisteminę spaudą ar žiūri televiziją.
Ką pats viduje jauti, ką skleidi, ką renkiesi, matyt, toks ir yra tavo pasaulis.
Kai nustosim būti aukos, tada visa ta idiotiška valdžia, dostojevskių naikintojai ir purvo pylėjai praras galią ir valdžią. Vienintelis kelias į gerovę ir ramybę yra teisingos hierarchijos atstatymas, tai yra Dievas, šeima, žmogus, valstybė. O ne atvirkščiai.
- Turite vilties, kad žmonės atsipeikės? O gal, atvirkščiai, prisitaikėlių, skundikų ir kvailių daugės...ir net toli nuo Lietuvos nuo jų nebus kur pasislėpti?
- Žmonės jau atsipeikėjo, ir tokių daugėja, o tie, kurie dar miega, vis tiek turės nubusti. Tai neišvengiama, tai skelbia šventraščiai; dvasinis pabudimas vyksta visame pasaulyje ir Lietuvoje.
Tad prašau visų geros valios žmonių kasryt nubudus nusišypsoti ir padėkoti Dievui už tai, kad esam gyvi, kad turim šią nuostabią planetą ir kad kasdien turim šansą viską pradėti iš naujo. Drąsiai ir su meile.
- Kas yra jūsų pakeleiviai, Ligita, šiandien? Kokios knygos herojais jie galėtų tapti?
- Mano pakeleiviai yra nuostabūs žmonės, geri, talentingi, gražios sielos.
Čia jau gyveno mano draugė Daiva, tad ji tapo didžiausia pagalbininke, padėjo adaptuotis, pritempė antklodžių ir drabužių...
Turim ratą žmonių, su kuriais gera. Romano herojai?
Hm. Manau, tai bus romanas apie komuną žmonių, kurie sąmoningai pasirinko gimti iš naujo, išvykdami iš savo Tėvynės ne dėl ekonominės gerovės, o ieškodami dvasinės ramybės ir įkvėpimo nuostabioje žemėje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą