Tačiau grūdų embargas dar labiau paveikė nepasiturinčias šalis, pavyzdžiui, Afrikos valstybes, bandančias atsigauti nuo COVID-19 socioekonominių padarinių.
O Rusija ten savo dezinformacijos kampanijas prieš Ukrainą, Europą ir Vakarus pradėjo dar gerokai prieš karą. Todėl Europos Sąjunga krizės akivaizdoje Afrikoje siekia dviejų pagrindinių tikslų: išspręsti maisto trūkumą ir apsaugoti informacinę erdvę nuo Rusijos šmeižto.
Rusija nuo pat karo pradžios iki liepos blokavo Ukrainos Juodosios jūros uostus, tyčia neleisdama eksportuoti grūdų ir kitų agrarinės kilmės maisto produktų.
Dėl tokių piktavališkų veiksmų, 95 proc. Ukrainos grūdų eksporto buvo užblokuota. Tačiau grūdų blokada labiausiai paveikė tokias šalis, kaip Etiopija, Jemenas, Džibutis, Somalis ir Afganistanas.
Remiantis JT duomenimis, apie 20 milijonų žmonių Rytų Afrikoje patiria badą. Prognozuojama, kad tęsiantis karui maisto nepriteklių patirs dar apie 220 milijonų žmonių visame pasaulyje.
Tyčinis pasaulinio maisto tiekimo linijų trikdymas, sukeliant nepriteklių, yra dar vienas Rusijos karo nusikaltimas, kuris turėtų tapti argumentu toliau spaudžiant Rusiją su ekonominėmis sankcijomis.
Tačiau grūdų situacija iki vasaros vidurio buvo krizinė, tad tarptautiniai partneriai įtikino Rusiją ieškoti kompromisų dėl grūdų eksporto. Liepos 22 d. Stambule buvo pasirašytas pirmasis susitarimas dėl grūdų eksporto, kuris turėjo galioti iki lapkričio 19 d.
Tarpininkaujant JT ir Turkijai, susitarimas tarp Rusijos ir Ukrainos buvo suderėtas, nors ir sunkiai. Turkija galėjo girtis pasauliui šiuo diplomatiniu pasiekimu, ypač bandydama vėl pagerinti santykius su ES, kurie dėl Ankaros vis labiau autokratiškų veiksmų buvo pasiekę gana kritinę būklę.
Kita vertus, nors Turkija pozicionuoja save kaip neutralią derybininkę, jos ryšiai su Rusija išlieka artimi. Ji toliau didina prekybos apimtis su Maskva, neketindama įvesti ES taikomų sankcijų.
Bet kokiu atveju, Juodosios jūros grūdų iniciatyvos rezultatas yra teigiamas, kadangi nuo to laiko iš Ukrainos uostų išplaukė daugiau nei 400 laivų, pilni grūdų ir kitų maisto produktų.
Tačiau reikia nepamiršti, kad Rusija iš Ukrainos pavogė apie 4 milijonus tonų grūdų, o remiantis Kijevo ekonomikos institutu jų vertė siekia apie 1,9 mlrd. JAV dolerių.
Tuos pačius Juodosios jūros maršrutus Rusija naudoja parduodama pavogtus grūdus tokioms šalims, kaip Sirija. Rusija nuo spalio pradėjo lėtinti grūdų iniciatyvos įgyvendinimą, o mėnesio pabaigoje jau visai nebevykdė savo įsipareigojimų.
Putinas naudojasi padėtimi ir bando derėtis dėl sankcijų atšaukimo. Tačiau nebuvo jokių ženklų, kad būtų pažadėtos kažkokios lengvatos dėl sankcijų.
Todėl lapkričio 17 d. Juodosios jūros grūdų iniciatyva buvo pratęsta dar 4 mėnesiams. Iki 2023 m. kovo ES ir tarptautiniai partneriai privalo pagerinti antžeminę infrastruktūrą ir transporto maisto tiekimo linijas, kad nereiktų vėl sėstis prie derybų stalo su Rusija.
Visgi reikia priminti ir Europos vaidmenį, kuris buvo ir išlieka kertinis eksportuojant Ukrainos grūdus į besivystančias valstybes.
Europos Komisija 2022 m. gegužės 12 d. įsteigė Solidarumo koridorių, skirtą padidinti pasaulinio aprūpinimo maistu saugumą ir suteikti Ukrainos ekonomikai gyvybiškai būtiną paramą.
ES yra pagrindinė kviečių gamintoja ir eksportuotoja pasaulyje. Vien nuo liepos ES eksportavo daugiau nei 6 mln. tonų kviečių, daugiausia į Alžyrą, Maroką, Egiptą, Pakistaną ir Nigeriją.
O per lapkričio mėnesio Europos Parlamento plenarinę sesiją Strasbūre, ES užsienio politikos vyriausiasis įgaliotinis Josepas Borrellis pristatė Europos valstybių vaidmenį, susijusį su susitarimu dėl Juodosios jūros grūdų iniciatyvos.
Teigiama, kad apie 15 milijonų tonų grūdų ir kitų Ukrainos žemės ūkio produktų buvo eksportuota, būtent pasinaudojant Solidarumo koridoriais.
Vyriausiasis įgaliotinis patikino, kad su Ukraina besiribojančios valstybės –Čekija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Moldovos Respublika – suteikė reikalingą infrastruktūrą grūdų eksportavimui. J. Borrellis parlamentarų klausimų metu priminė, kad, pradėjus eksportuoti Ukrainos grūdus, maisto kainos dėl ES Solidarumo koridorių ir Juodosios jūros grūdų iniciatyvos turėjo sumažėti apie 15 proc. visame pasaulyje.
Siekiant, kad tiekimas toliau išliktų sklandus ir eksporto pajėgumai taptų didesni, ES kartu su Europos investiciniu banku ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku investavo apie 1 mlrd. eurų.
O iki 2024 m. žadama skirti dar apie 8 mlrd. eurų tam, kad būtų užtikrintas ir pasaulinės maisto tiekimo grandinių saugumas. Žinoma, Europos Parlamentas maisto tiekimo saugumo klausimą kelią jau nuo pat Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios.
Reikia prisiminti, kad jau kovo 24 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją, raginančią skubiai parengti ES veiksmų planą, skirtą užtikrinti aprūpinimą maistu ES viduje ir už jos ribų.
Rezoliucijoje jau tada buvo aiškiai įvardintas poreikis sudaryti sąlygas saugiems transporto ir maisto produktų koridoriams. Taip pat, dėl Rusijos agresijos veiksmų, gegužės 19 d. Parlamento rezoliucijoje buvo remiamasi konkrečiais atvejais, kai Rusija naikino Ukrainos maisto saugyklų sandėlius ir grobstė grūdus, implikuojant tokių veiksmų tragišką poveikį pasaulinei maisto rinkai.
Tačiau reikia sutikti, jog ne visos ES žinutės pasiekia strateginius partnerius. Rusija sėkmingai plėtoja dvišalius ryšius su Alžyru, Sudanu, Egiptu, Angola ir Nigerija. O juk šios šalys yra vienos iš labiausiai nukentėjusių dėl grūdų eksporto iš Ukrainos embargo. Nemaža dalis Afrikos valstybių negauna grūdų tik dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje.
Tai turėtų būti viena iš pagrindinių ES strateginės komunikacijos žinučių informacinėje erdvėje. Rusija bando apsukti pasaulinio maisto trūkumo naratyvą, kaltindama ES ir Vakarus dėl ekonominių sankcijų, kaip pagrindinės jų priežasties.
Tačiau būtent Rusija tyčia naikina Ukrainos žemės ūkio ir transporto infrastruktūrą bei įrangą, sukeldama kuro trūkumą ir pasaulinių maisto tiekimo grandinių problemas, be to, dar ir grobstydama Ukrainos grūdus.
Toks absurdiškas kaltinimas neturi jokio pagrindo, kadangi sektorinės ir ekonominės sankcijos yra nutaikytos tik į Rusijos vidinę rinką. Žinoma, istoriškai artimos Afrikos valstybės išlieka neutralios arba palaiko Rusijos poziciją Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, kai balsuojama dėl karo Ukrainoje.
Vienas iš svarbių faktorių yra senojo bipolinio pasaulio palikimas, kai JAV ir Sovietų Sąjunga varžėsi dėl įtakos zonų besivystančiose valstybėse. Todėl tarptautinėje arenoje postkolonijinės valstybės renkasi labiau neutralią arba oponuojančią poziciją, kuri paremta senąja dichotomija.
Tos šalys, kurios turėjo artimus ekonominius ir saugumo ryšius su Sovietų Sąjunga praeityje, šiais laikais toliau juos bando tęsti su Rusija. Tačiau Putinas paprasčiausiai išnaudoja pažeidžiamas Afrikos valstybes.
Pagrindinis tikslas, siunčiant privačių karinių kompanijų karius, yra išplėsti savo įtaką Afrikos politikoje, žvalgyboje ir pasinaudoti gamtiniais ištekliais.
ES privalo toliau dėti ne tik finansines pastangas, užtikrinant kaimyninių kontinentų maisto tiekimo saugumą, tačiau ir strategiškai skleisti pagrindines bendrijos žinutes.
Iš esmės, kalbant apie ES partnerystę su kaimynėmis, vienas iš pagrindinių tikslų yra megzti ryšius su panašiai mąstančiomis valstybėmis. Tačiau formatai, galintys sustiprinti Europos poziciją, jau egzistuoja.
ES palaiko daugiašalius ryšius su Afrikos Sąjungos (African Union) valstybėmis, reguliariai yra rengiami susitikimai su lyderiais. ES turėtų pakviesti ir Ukrainos diplomatus į susitikimus su Afrikos Sąjungos šalimis, o jie galėtų labai konkrečiai priminti, kodėl saugumo garantijos iš Rusijos yra nieko nevertos. Akivaizdu, kad Kinijos ekonominė ir Rusijos karinė įtaka savaime nesumažės, todėl ES privalo veikti ryžtingiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą