Aišku viena - tokio asmens kaip J.Prigožinas „perdislokavimas" arčiau Lietuvos nieko gero nežada.
Komentuoja pirmasis atkurtos Lietuvos KAM vadovas Audrius BUTKEVIČIUS:
„Pompastikos tame yra, tačiau nesutikčiau su požiūriu, kad tai buvo vien vaidyba. Informacija, kuri išviešina tikruosius V.Putino ir Kremliaus tikslus Ukrainoje, Rusijos valdžiai nėra naudinga. Be to, apkasuose sėdinčius žmones nėra sunku įtikinti, kad jie buvo išvaryti ginti oligarchų interesų.
Juolab kad dėl „muzikantų" veiksmų Rusija patyrė didžiausius nuo Antrojo pasaulinio karo laikų aviacijos nuostolius. Įžengdama į Rostovą „Wagner" grupuotė nesutiko jokio pasipriešinimo. Net jai kelią skubėję pastoti kadyrovcai rado pateisinimą savo neveikimui.
Pasipriešinimo nebuvo, tačiau kadangi svarbia dramaturgijos dalimi yra ryžto susidoroti su priešu demonstravimas, atakų taikiniu tapo skraidantys objektai, nepaisant to, kėlė jie kolonai pavojų ar ne.
J.Prigožino grupė puikiai aprūpinta prieštankinės ir priešlėktuvinės gynybos kompleksais, tad prieš aviaciją nukreiptos atakos turėjo ne tiek strateginį, kiek agresyvaus psichologinio demonstracinio karo pobūdį.
Išimtis būtų nebent vadavietės įkūrimui ore skirtas lėktuvas. Tikėtina, kad šioje ofenzyvoje J.Prigožinas veikė ne vienas, laiku gavo informaciją apie kylantį lėktuvą ir, idant dezorganizuotų pasipriešinimo koordinavimą, jį sunaikino.
Vertinant bendrą situaciją, iki pat to momento, kai jis nusprendė užbaigti ofenzyvą, beveik viskas buvo atlikta tiksliai ir kvalifikuotai.
Beveik, nes jo strategijoje yra kelios keistos, niekuo nepateisinamos, klaidos. Pirmiausia jam reikėjo įsitvirtinti Rostove, o tuomet perimti tiek jame, tiek Voroneže buvusius atominius ginklus.
Taip pat iki galo nebuvo pasirengta tokiam maršui - J.Prigožinas neišvežė šeimos į saugią vietą, todėl neabejoju, kad ji patyrė priešininkų spaudimą.
Arba kratos, kurių metu buvo rasta aukso ir padirbti pasai. Tai rodo, kad prieš pradėdamas ofenzyvą jis neapsivalė.
Mano nuomone, paskatinti jį pulti galėjo viena iš keturių priežasčių. Pirmą versiją pavadinau psichiatrine. Remiantis ja, J.Prigožinui buvo pagrasinta, užsipulta jo šeima, ir, tikėtina, atakuota „Wagner" stovykla, bet J.Prigožinas liko gyvas.
Po viso to jam, galimai, prasidėjo reaktyvioji psichozė, kurią galėjo paskatinti ir narkotikai.
Tokios psichozės greitai prasideda, bet greitai ir baigiasi, tad pakeliui į Maskvą, išėjęs iš susijaudinimo būsenos, jis suvokė tolesnį akcijos beprasmiškumą, suprato, kad su turimais keliais tūkstančiais karių sostinės neužims, ir sutiko sėsti prie derybų stalo.
Antra versija būtų žvalgybinė. Įvertinus J.Prigožino veiklą Afrikoje, jis tikrai turėjo santykių su užsienio žvalgybomis.
Kažkas įtikino JAV, kad V.Putinas gali panaudoti Ukrainoje branduolinį ginklą, todėl buvo aktyvuota tokia stabdymo priemonė - patikinus, kad „Vakarai padės", „Wagner" komanda savo išsišokimu užkirto kelią šių ginklų naudojimui.
Trečia versija - konfliktas V.Putino gaujos viduje, pasikėsinant atimti iš J.Prigožino finansavimą. „Muzikantai" verčiami pasirašyti sutartis su Gynybos ministerija, kas reiškia, kad pinigų kontrolę perima minėta institucija.
Paraleliai užsimota prieš jo karinę autonomiją, o jis pats išstumtas iš maisto tiekimo Rusijos gynybos sistemai. Suvokęs, kad nelikus pinigų neliks ir artimiausios aplinkos žmonių, J.Prigožinas žengė ekstraordinarų žingsnį, nes neturėjo kitos išeities.
Vakaruose jis nelaukiamas, Afrikoje jam pavojinga, Rusijoje persekioja kariškių mafija.
Manau, tam jis ilgai ruošėsi, tačiau kažkas išprovokavo išžygiuoti anksčiau, negu buvo planuota.
Ketvirtas versija - politinė. J.Prigožinas ilgą laiką reklamavo save ir pagal reprezentatyvias apklausas buvo penktas asmuo pagal populiarumą ir paminėjimą medijose.
Aktyviai užsiimdamas savęs populiarinimu jis galėjo planuoti tam tikrą politinę ateitį Rusijoje, bet, supratęs, kad praeitis ir galingi konkurentai neleis to pasiekti rinkimų keliu, pabandė naują rinkiminę platformą susikurti perversmu.
Manau, jis tikėjosi, jog pakeliui prisijungs gausios pajėgos, tačiau valdžios ginti nesiruošiantys Rusijos žmonės nepalaikė ir J.Prigožino, o ramiai valgė spragėsius ir stebėjo, kuo viskas pasibaigs.
Šios keturios versijos, kažkuriuo aspektu, visos yra teisingos, todėl siūlau situaciją vertinti iš šių pozicijų. Visos tiesos galime ir nesužinoti, o pati istorija, sutinkant su JAV valstybės sekretoriumi Entoniu Blinkenu (Anthony Blinken), dar tikrai nesibaigė.
Susitarimas pasiektas, tačiau tikrai kažkas padarys klaidą ir konfliktas atsinaujins. Esminis klausimas - kiek J.Prigožino komanda kontroliuoja turimas pajėgas?
Ar, kaip juokauja patys rusai, Rusijos kariuomenė yra antra ir šalyje, ar visgi reguliarūs daliniai neutralizavo „muzikantus"? Pastarasis uždavinys, prisiminus, kad „Wagner" turi savo tankus, artileriją ir priešlėktuvinę gynybą, nėra lengvas, o tiesioginė ataka pareikalautų nemažų nuostolių.
Dabar J.Prigožinas gali būti pasitelktas įvairioms atakoms, įskaitant atominio ginklo panaudojimą, į ką V.Putinas atsakys - tas beprotis ir mane norėjo nužudyti, daro ką nori, neklauso įsakymų.
Inscenizacijų variantų yra daug ir Rusija meistriškai jais naudojasi. Gali būti, kad kaltes siekiantis išpirkti „Wagner" vadas pasiryš naujai avantiūrai, tačiau dabar teigti, kad viskas nuo pat pradžių buvo susitarimas, liežuvis neapsiverčia.
Nepaisant to, Lietuva jau šiandien turi ruoštis tokiam scenarijui, tačiau viena iš mūsų nelaimių yra ta, jog šalies prezidentas nesupranta savo pareigų. JAV apie galimas J.Prigožino akcijas informacijos turėjo nuo birželio vidurio.
Tai, kad jis meluoja, jog negauna šaudmenų, nes kaupia amunicijos atsargas, buvo žinoma du mėnesius. Mūsų šalies specialiosios tarnybos turėjo įvertinti ką visa tai reiškia ir kaip viskas gali pasisukti.
Deja, Lietuvos valdžia ignoruoja ne tik šaliai kylančias grėsmes, bet ir būtinybę joms ruoštis.
Iš Rostovo pajudėję J.Prigožino daliniai Pamaskvę pasiekė per 14 valandų. Lietuva, turėdama bendrą maždaug 1100 km ilgio sieną su Rusija ir Baltarusija, turi suvokti, kad proveržis gali įvykti bet kurioje vietoje, o reaguoti į jį reikės žymiai greičiau, nes atstumai pas mus ženkliai mažesni. Bet tokio suvokimo mūsų valdžia, pasižyminti nusikalstamu neveiklumu, neturi.
Arba negavo nurodymų iš Vašingtono, kuris pats dabar sutrikęs. JAV paskelbė, kad atideda sankcijų taikymą, taip tarsi sakydama, jog „Wagner" anksčiau inicijuotas karinis perversmas valstybėje, kurioje veikia JAV ambasada, yra teisėtas.
Kaip ir suprantu, kodėl taip elgiamasi, tačiau juridinės ir politinės logikos konfliktas tokiai šaliai kaip JAV yra neleistinas.
Dabar kaip ir bandoma pasakyti, jog „muzikantai", esą tapę kovotojais su režimu, ateityje elgsis tik gerai. Tai - nesąmonė, nes viskas, tikėtina, prasidėjo dėl to, jog susikirto nusikalstamos grupuotės narių interesai.
Todėl nereikėtų nusikaltėlių tarpusavio rietenose ieškoti J.Prigožino santykio su demokratija, nes su ja jis neturi nieko bendro".
YouTube ekrano nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą