Mario Draghi: reikia radikalių pokyčių - atnaujinti valstybių narių partnerystę ir iš naujo apibrėžti mūsų Sąjungą

Tam tikra prasme tai pirmas kartas, kai turiu galimybę pradėti dalytis su jumis, kaip formuojasi mano pranešimo dizainas ir filosofija.

Ilgą laiką konkurencingumas buvo ginčytinas Europos klausimas.

1994 m. būsimasis Nobelio premijos laureatas, ekonomistas Paulas Krugmanas (Polas Krugmanas) konkurencingumo klausimą pavadino "pavojinga manija".

Jis teigė, kad ilgalaikis augimas pasiekiamas didinant našumą, kuris naudingas visiems, o ne stengiantis pagerinti savo santykinę padėtį kitų šalių atžvilgiu ir perimti jų augimo dalį.

Atrodo, kad požiūris į konkurencingumą, kurio ėmėmės Europoje po valstybės skolos krizės, patvirtina jo mintį.

Laikėmės sąmoningos strategijos, kuria siekėme sumažinti darbo užmokesčio sąnaudas, palyginti su kitomis šalimis, ir tai derinome su procikline fiskaline politika, o galutinis rezultatas buvo tik mūsų pačių vidaus paklausos susilpninimas ir mūsų socialinio modelio sugriovimas.

Tačiau svarbiausia yra ne tai, kad konkurencingumas yra ydinga sąvoka.

Problema ta, kad Europa neteisingai sutelkė dėmesį.

Mes užsisklendėme savyje, matydami konkurentus vieni kitiems, net tokiuose sektoriuose kaip gynyba ir energetika, kuriuose turime bendrų interesų.

Kartu nepakankamai žvelgėme į išorę: turėdami teigiamą prekybos balansą, mes nepakankamai dėmesio skyrėme savo išorės konkurencingumui kaip rimtam politikos klausimui.

Palankioje tarptautinėje aplinkoje pasitikėjome vienodomis pasaulinėmis sąlygomis ir taisyklėmis grindžiama tarptautine tvarka, tikėdamiesi, kad ir kiti elgsis taip pat.

Tačiau dabar pasaulis sparčiai keičiasi ir tai mus nustebino.

Svarbiausia, kad kiti regionai nebesilaiko taisyklių ir aktyviai kuria politiką, kad sustiprintų savo konkurencinę padėtį.

Geriausiu atveju ši politika yra skirta nukreipti investicijas į savo ekonomiką mūsų ekonomikos sąskaita, o blogiausiu - padaryti mus nuolat priklausomus nuo jų.

Pavyzdžiui, Kinija siekia užvaldyti ir internalizuoti visas žaliųjų ir pažangiųjų technologijų tiekimo grandinės dalis ir užsitikrinti prieigą prie reikiamų išteklių.

Dėl šios sparčios tiekimo plėtros daugelyje sektorių atsiranda didelis pajėgumų perteklius ir kyla grėsmė, kad mūsų pramonės šakos gali atsidurti prastesnėje padėtyje. 

Savo ruožtu JAV vykdo plataus masto pramonės politiką, kad pritrauktų didelės vertės vidaus gamybos pajėgumus į savo teritoriją, įskaitant Europos įmonių pajėgumus, ir kartu naudoja protekcionizmą, kad užkirstų kelią konkurentams, ir savo geopolitinę galią, kad perorientuotų ir užtikrintų tiekimo grandines.

Niekada neturėjome lygiaverčio "Pramonės susitarimo" ES lygmeniu, nors Komisija darė viską, kad užpildytų šią spragą.

Todėl, nepaisant daugelio teigiamų iniciatyvų, vis dar neturime bendros strategijos, kaip reaguoti daugelyje sričių.

Mums trūksta strategijos, kaip neatsilikti nuo vis didėjančios konkurencinės kovos dėl lyderystės naujųjų technologijų srityje.

Šiandien į skaitmenines ir pažangiąsias technologijas investuojame mažiau nei JAV ir Kinija, taip pat ir į gynybą, o tarp 50 didžiausių pasaulio technologijų rinkos dalyvių yra tik keturi Europos technologijų rinkos dalyviai.

Mums trūksta strategijos, kaip apsaugoti savo tradicines pramonės šakas nuo nelygių pasaulinių sąlygų, kurias lemia reguliavimo, subsidijų ir prekybos politikos asimetrija.

Pavyzdys - daug energijos naudojančios pramonės šakos.

Kituose regionuose šios pramonės šakos ne tik patiria mažesnes energijos sąnaudas, bet ir joms tenka mažesnė reguliavimo našta, o kai kuriais atvejais jos gauna didžiules subsidijas, kurios kelia tiesioginę grėsmę Europos įmonių gebėjimui konkuruoti.

Jei nebus imtasi strategiškai apgalvotų ir koordinuotų politinių veiksmų, logiška, kad kai kurios mūsų pramonės šakos uždarys savo pajėgumus arba perkels veiklą už ES ribų.

Be to, mums trūksta strategijos, kuri užtikrintų, kad turėtume išteklių ir gamybos priemonių, reikalingų mūsų užmojams įgyvendinti nedidinant priklausomybės.

Europoje pagrįstai parengėme plataus užmojo klimato darbotvarkę ir nustatėme griežtus tikslus, susijusius su elektra varomomis transporto priemonėmis.

Tačiau pasaulyje, kuriame mūsų konkurentai kontroliuoja daugelį mums reikalingų išteklių, tokia darbotvarkė turi būti derinama su planu, kaip užtikrinti mūsų tiekimo grandinę - nuo svarbiausių iškasenų iki baterijų ir įkrovimo infrastruktūros.

Mūsų atsakas buvo ribotas, nes mūsų organizacija, sprendimų priėmimas ir finansavimas buvo sukurti "vakarykščiam pasauliui" - iki Sovietų Sąjungos, iki Ukrainos, iki konflikto Artimuosiuose Rytuose, iki didžiųjų valstybių varžymosi sugrįžimo.

Tačiau mums reikia tokios ES, kuri būtų tinkama šiandienos ir rytojaus pasauliui.

Todėl pranešime, kurį Komisijos pirmininkas paprašė manęs parengti, siūlau radikalius pokyčius, nes būtent to reikia.

Galiausiai turėsime pasiekti pertvarką visoje Europos ekonomikoje.

Turime turėti galimybę remtis dekarbonizuotomis ir nepriklausomomis energetikos sistemomis; integruota ir tinkama ES gynybos sistema; vidaus gamyba novatoriškiausiuose ir sparčiausiai augančiuose sektoriuose; pirmaujančia padėtimi giliųjų technologijų ir skaitmeninių inovacijų srityje, kuri yra artima mūsų gamybos pagrindui.

Tačiau mūsų konkurentams sparčiai judant į priekį, turime įvertinti ir prioritetus. Reikia imtis neatidėliotinų veiksmų tuose sektoriuose, kurie labiausiai susiduria su ekologijos, skaitmeniniais ir saugumo iššūkiais.

Savo pranešime daugiausia dėmesio skiriame dešimčiai šių Europos ekonomikos makrosektorių.

Kiekvienam sektoriui reikalingos konkrečios reformos ir priemonės. Vis dėlto mūsų analizėje išryškėja trys bendros politinių intervencijų kryptys.

Pirmoji bendra gija - įgalinantis mastas.

Mūsų pagrindiniai konkurentai naudojasi tuo, kad jie yra žemyno dydžio ekonomikos, kad sukurtų mastą, padidintų investicijas ir užimtų rinkos dalį tose pramonės šakose, kuriose tai svarbiausia.

Mes Europoje turime tokį pat natūralų dydžio pranašumą, tačiau mus stabdo susiskaidymas.

Pavyzdžiui, gynybos pramonėje masto trūkumas stabdo Europos pramonės pajėgumų plėtrą - ši problema pripažinta neseniai priimtoje Europos gynybos pramonės strategijoje.

Penki didžiausi JAV rinkos dalyviai sudaro 80 % didesnės rinkos, o Europoje - 45 %. 

Šis skirtumas iš esmės atsiranda dėl to, kad ES išlaidos gynybai yra suskaidytos.

Vyriausybės mažai perka kartu - bendri pirkimai sudaro mažiau nei 20 proc. išlaidų - ir nepakankamai dėmesio skiria savo rinkai: beveik 80 proc. pastarųjų dvejų metų viešųjų pirkimų vyko ne iš ES šalių.

Kad patenkintume naujus gynybos ir saugumo poreikius, turime sustiprinti bendrus viešuosius pirkimus, geriau koordinuoti savo išlaidas ir įrangos sąveiką bei gerokai sumažinti tarptautinę priklausomybę.

Dar vienas pavyzdys, kur neišnaudojame masto, yra telekomunikacijos.

ES turime maždaug 450 mln. vartotojų rinką, tačiau investicijos vienam gyventojui yra perpus mažesnės nei JAV, o 5G ir šviesolaidžio diegimo srityje atsiliekame.

Viena iš šio atotrūkio priežasčių yra ta, kad Europoje turime 34 judriojo ryšio tinklų grupes - ir tai yra konservatyvus vertinimas, iš tikrųjų jų yra daug daugiau - dažnai veikiančias nacionaliniu mastu, palyginti su trimis JAV ir keturiomis Kinijoje.

Kad būtų daugiau investuojama, turime supaprastinti ir toliau derinti telekomunikacijų reglamentavimą valstybėse narėse ir remti, o ne trukdyti konsolidacijai.

Be to, jaunimui, kuris generuoja novatoriškiausias idėjas, taip pat labai svarbus mastas.

Jų verslo modelis priklauso nuo galimybės greitai augti ir komercializuoti savo idėjas, o tam savo ruožtu reikia didelės vidaus rinkos. 

Be to, mastas taip pat labai svarbus kuriant naujus, inovatyvius vaistus, standartizuojant ES pacientų duomenis ir naudojant dirbtinį intelektą, kuriam reikia visos šios mūsų turimos duomenų gausos - jei tik juos būtų galima standartizuoti.

Europoje tradiciškai esame labai stiprūs mokslinių tyrimų srityje, tačiau mums nepavyksta inovacijas pateikti rinkai ir padidinti jų mastą.

Šią kliūtį galėtume įveikti, be kita ko, peržiūrėję dabartinį riziką ribojantį bankų skolinimo reguliavimą ir nustatę naują bendrą reguliavimo tvarką technologijų srities pradedančiosioms įmonėms.

Antroji kryptis - viešųjų gėrybių teikimas. Kai yra investicijų, kurios mums visiems yra naudingos, bet kurių nė viena šalis negali atlikti viena, turime imtis bendrų veiksmų, nes priešingu atveju, palyginti su mūsų poreikiais, jų įgyvendinsime nepakankamai: pavyzdžiui, klimato, gynybos ir kituose sektoriuose. 

Europos ekonomikoje yra kelios vietos, kuriose trūksta koordinavimo, todėl investicijos yra neefektyviai mažos. Vienas iš tokių pavyzdžių - energetikos tinklai, ypač jungtys.

Jie yra akivaizdi viešoji gėrybė, nes integruota energijos rinka sumažintų energijos sąnaudas mūsų įmonėms ir padarytų mus atsparesnius būsimoms krizėms - šio tikslo Komisija siekia įgyvendindama programą REPowerEU.

Tačiau jungtys reikalauja sprendimų dėl planavimo, finansavimo, medžiagų pirkimo ir valdymo, kuriuos sunku koordinuoti, todėl negalėsime sukurti tikros energetikos sąjungos, jei nesusitarsime dėl bendro požiūrio.

Kitas pavyzdys - mūsų superkompiuterių infrastruktūra. ES turi viešąjį didelio našumo kompiuterių tinklą, kuris yra pasaulinio lygio, tačiau jo poveikis privačiajam sektoriui šiuo metu yra labai ribotas.

Šiuo tinklu galėtų naudotis privatusis sektorius, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto startuoliai ir MVĮ, o gautą finansinę naudą būtų galima reinvestuoti į didelio našumo kompiuterių modernizavimą ir ES debesijos plėtrą.

Nustačius šias viešąsias gėrybes, taip pat reikia numatyti priemones joms finansuoti. Viešajam sektoriui tenka svarbus vaidmuo, ir anksčiau esu kalbėjęs apie tai, kaip galėtume geriau išnaudoti bendrus ES skolinimosi pajėgumus, ypač tokiose srityse, kaip gynyba, kur dėl suskaidytų išlaidų mažėja bendras mūsų efektyvumas.

Tačiau didžiąją dalį investicijų trūkumo turės padengti privačios investicijos. ES yra labai daug privačių santaupų, tačiau jos daugiausia nukreipiamos į bankų indėlius ir galiausiai nefinansuoja augimo tiek, kiek galėtų finansuoti didesnė kapitalo rinka. Todėl kapitalo rinkų sąjungos (KTS) kūrimas yra neatsiejama bendros konkurencingumo strategijos dalis.

Trečiasis aspektas - pagrindinių išteklių ir gamybos priemonių tiekimo užtikrinimas.

Jei norime įgyvendinti savo klimato kaitos užmojus nedidindami savo priklausomybės nuo šalių, kuriomis nebegalime pasikliauti, mums reikia išsamios strategijos, apimančios visus svarbiausių naudingųjų iškasenų tiekimo grandinės etapus.

Šiuo metu šią sritį iš esmės paliekame privatiems subjektams, o kitų šalių vyriausybės tiesiogiai vadovauja arba aktyviai koordinuoja visą grandinę. Mums reikia užsienio ekonominės politikos, kuri užtikrintų tą patį mūsų ekonomikai.

Komisija jau pradėjo šį procesą priimdama Kritinių žaliavų aktą, tačiau mums reikia papildomų priemonių, kad mūsų tikslai taptų labiau apčiuopiami.

Pavyzdžiui, galėtume numatyti specialią ES svarbiausių naudingųjų iškasenų platformą, visų pirma skirtą bendriems pirkimams, saugiam diversifikuotam tiekimui, telkimui ir finansavimui bei atsargų kaupimui.

Kitas svarbus indėlis, kurį turime užtikrinti - ir tai ypač aktualu jums, socialiniams partneriams - yra kvalifikuotų darbuotojų pasiūla.

Trys ketvirtadaliai ES įmonių nurodo, kad joms sunku įdarbinti tinkamos kvalifikacijos darbuotojus, o 28 profesijų, sudarančių 14 proc. mūsų darbo jėgos, darbuotojų šiuo metu trūksta.

Senėjant visuomenei ir mažėjant palankiam požiūriui į imigraciją, šių įgūdžių turėsime ieškoti patys.

Kelios suinteresuotosios šalys turės dirbti kartu, kad užtikrintų įgūdžių tinkamumą ir formuotų lanksčius kvalifikacijos kėlimo būdus.

Vienas iš svarbiausių dalyvių šioje srityje būsite jūs, socialiniai partneriai. Jūs visada buvote labai svarbūs permainų laikais, ir Europa pasikliaus jumis, kad padėtumėte pritaikyti mūsų darbo rinką prie skaitmeninio amžiaus ir suteiktumėte daugiau galių mūsų darbuotojams.

Šios trys kryptys reikalauja, kad giliai apmąstytume, kaip organizuojamės, ką norime daryti kartu ir ką norime išlaikyti nacionaliniu lygmeniu.

Tačiau atsižvelgdami į tai, kad iššūkis, su kuriuo susiduriame, yra neatidėliotinas, neturime prabangos atidėlioti atsakymų į visus šiuos svarbius klausimus iki kito Sutarties pasikeitimo.

Kad užtikrintume įvairių politikos priemonių nuoseklumą, dabar turėtume sugebėti sukurti naują strateginę ekonominės politikos koordinavimo priemonę.

O jei paaiškėtų, kad tam tikrais atvejais tai neįmanoma, turėtume būti pasirengę apsvarstyti galimybę tęsti darbą su tam tikra valstybių narių dalimi.

Pavyzdžiui, glaudesnis bendradarbiavimas 28-ojo režimo forma galėtų būti būdas, kuriuo vadovaudamasi ŠSV galėtų sutelkti investicijas.

Tačiau paprastai manau, kad dėl mūsų Sąjungos politinės sanglaudos turime veikti kartu - galbūt visada. Ir turime žinoti, kad tai pačiai politinei sanglaudai dabar kelia grėsmę pokyčiai likusiame pasaulyje.

Atkurti savo konkurencingumą negalime vieni ar tik nugalėdami vieni kitus. Tam reikia veikti kaip Europos Sąjungai taip, kaip dar niekada anksčiau.

Mūsų varžovai mus lenkia, nes jie gali veikti kaip viena šalis, turinti vieną strategiją ir suderinusi visas reikiamas priemones ir politiką.

Jei norime jiems prilygti, mums reikės atnaujinti valstybių narių partnerystę - iš naujo apibrėžti mūsų Sąjungą, kuri būtų ne mažiau plataus užmojo nei tai, ką prieš 70 metų padarė tėvai steigėjai, sukūrę Europos anglių ir plieno bendriją.

Ačiū.