REGIMANTAS ADOMAITIS
2019 metų birželio 30 diena.
Aukštaitijos rojus, prie Suginčių, ant Želvos ežero kranto.
Regimanto sodyboje su Aušra Stasiulevičiene, kuri
paveikslavo, džiūgavo... ir liko už kadro. (Beje, ji ir filmavo, liko įrašyta valanda gyvo pokalbio.)
Po to kada dar matėmės?
Žinoma, ne kartą, bet jau Vilniuje, Žvėryne. Vis žiemą, prieš jo gimtadienį, po jo gimtadienio.
Daug ką reikia pasakyti - bet dabar ne, ne.
Į Sąjūdžio Iniciatyvinę grupę Regimantas buvo išrinktas už akių. Mokslų akademijos salėjo šūktelėtas jo vardas, paplojome, ir to pakako. Milžiniškas ąžuolas - kaip be jo būtume apsėję?
(Tiesa, už akių išrinktas buvo ne vienas iš 35 LPS narių.)
Pranešti, kad jis išrinktas, nuskubėjau į Blindžių gatvę kitą dieną. Telefonu nepraneši - per maža.
Regimanto nebuvo, vėl filmavosi. Pasitiko Eugenija. Moters grožio ir elegancijos įsikūnijimas. Ir vėl prieš akis stovėjo madona. Kaip ir pirmą kartą, 1982 vasarą, kai pamačiau ją ant kito slenksčio - ten, prie Želvos. Madona. "Mums gerbiamo jūsų vyro labai reikia", - išpyškinau, rydamas žodžius. Ji abuojai gūžtelėjo: "Jo visiems reikia". Anokia žinia - "reikia". Nors nusišypsojo laumės šypsniu, akys kaip gėlės, žvilgsnis iš padilbų. Ir kas aš toks? - avantiūristas, o ir galai žino, kas tas persitvarkymo Sąjūdis.
Bet atsidūsėjau kaip po atlaidų - misija buvo atlikta.
Adomaičio žmona žino, koks likimo vingis teko jos vyrui, vadinasi, ir jai.
Eugenija Bajorytė-Adomaitienė buvo ne ką mažiau geniali už savo likimo vyrą. "Jausmuose" jiedu - ideali lietuviška meilė - akys, jausmai, ir abiejų grožis - angeliškas, moters ir vyro etalonų grožis.
Ji atidavė save Regimantui ir trims jųdviejų kunigaikščiams - Mindaugui, Vytautui, Gediminui.
Bet - ryt, ryt... gal daugiau. Dabar netekties gelmė ryja ir praryja žodžius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą