Moralinės viršenybės epidemija: kaip tai paveikia mūsų Kalėdas, skambant dviejų susipriešinusių žmonių grupių neapykantos maršams

Išsiuntęs paskutines kalėdines dovanas, ėjau nuo paštomato link parkinge palikto savo automobilio. Žmonės ramiai vaikštinėjo po šventiškai papuoštą centrą, ieškodami dovanų, tyliai skambėjo jauki kalėdinė muzika. 

Staiga už nugaros išgirdau į šnypštimą panašų garsą.

Neatkreipiau į tai dėmesio, kol neišgirdau vos ne į ausį man ištartos frazės: „šūdinų Kalėdų tau". 

Šito man palinkėjo tipinis sostinės elito veikėjas, kurį nesėkmingai bandė nutildyti akivaizdžiai sutrikusi jo antroji pusė. Šis epizodas mane labai prajuokino.

Artėjančios Kalėdos šiemet pavasariu alsuojančioje Lietuvoje vis dar vadinamos ramybės, atleidimo, susitelkimo ir tylos švente. 

Tradicija šnabžda paprastą, daugybę kartų girdėtą žinią: ateina metas, kai bent kelioms dienoms turėtume nuleisti balsą, sustoti ir paklausti savęs - o ką mes darome ir sakome vieni kitiems savo valstybėje? Ką darome savo bendrystei?

Deja, šiemet, kaip ir jau ne pirmus metus, šis klausimas skamba gana ironiškai. 

Nes, jei reikėtų muzikiniu kūriniu apibūdinti šių dienų Lietuvos visuomenę, tai būtų tikrai ne rami kalėdinė giesmė, o nuolatinio būgnų tratėjimo lydimas dviejų susipriešinusių žmonių grupių neapykantos maršas.

Poliarizacija Lietuvos visuomenei, prasidėjusi nuo pseudopandemijos laikotarpio tapo natūralia būsena. 

Susipriešinimas tapo norma, o įtarumas - kasdienė būsena. 

Kairėje ir dešinėje, valdžioje ir opozicijoje, universitete ir gatvėje, feisbuko paskyrose ir Seimo posėdžių salėje. Šiandien Lietuva kalbasi ne tam, kad suprastų vieni kitus, bet tam, kad nugalėtų kovoje, kurioje galiausiai visi liks pralaimėję.

Skaldyk ir viešpatauk tapo nebe ciniška politine formule, o tam tikros visuomenės grupės gyvenimo būdu: mes viską žinome geriau ir visada esame teisūs, o tas kitas - ne tiesiog kitaip mąstantis žmogus, o valstybės priešas.

Tai yra situacija, apie kurią verta ypač kalbėti dabar - kalėdiniu laikotarpiu. 

Viešajame diskurse nuolat girdime apie „kultūros žmones", apie „progresyviąją visuomenę", apie „LRT auditoriją", kuri esą atstovauja aukštesnei, brandesnei, išsilavinusiai Lietuvos daliai, jau ne pirma savaitė nuožmiai kovojančiai už „laisvą žodį".

Ši dalis, kaip jie patys mėgsta sakyti, stovi demokratijos sargyboje, gina „teisingas vertybes", civilizaciją ir vakarietiškas vertybes. 

Ji cituoja poeziją, rašo ilgus manifestus apie toleranciją, kalba apie įvairovę, empatiją ir europinę brandą. 

O paskui - atveria žodyną, kuriame tiek tulžies, paniekos ir agresijos, kad kartais net sunku patikėti, jog tai patys žmonės, kurie kviečia „mylėti kultūrą".

Didelė dalis tų, kurie šiandien užėmė moralinės viršenybės tribūną ir laiko save „teisingąja Lietuva", patys tapo agresijos generatoriais. 

Jie nesiginčija ir nediskutuoja - jie iš karto teisia, jie neieško tiesos - jie ją visada žino. Ir jei tu nesutinki, jei keli klausimus, jei drįsti abejoti, būsi iš karto apibrėžtas: tamsuolis, populistas, marginalas, grėsmė valstybei.

Trumpai tariant, esi žmogus, kurį reikia auklėti, mokyti ir būtinai marginalizuoti. Būtent taip atsitiko su LRT valdybos pirmininku Jonu Staseliu, apžvalgininku Kęstučiu Girniumi ir net bernardinų vienuoliu Arūnu Peškaičiu.

Tas neribotas agresijos kiekis - ne tik emocinė reakcija. Tai jau sąmoninga ir labai gerai apgalvota laikysena. Iš aukštų tribūnų, iš LRT studijų, iš „kultūrinio elito" tinklalaidžių nuolat kalbama su agresyvios ironijos, nekorektiškų pašaipų ir „intelektualaus" pasipūtimo tonu.

Žodžiai užgaulūs, formuluotės su gausiu rusiškų keiksmažodžių padažu, o po visu tuo slepiasi ta pati daugelio jau primiršta kovidinė emocija - ne noras išgirsti argumentus, o sutramdyti kitaip manančius ir priversti juos paklusti, ne bendrauti, o pamokyti.

Tai tikrai nebe dialogas, tai - kultūrinis teroras. Tie, kurie šiandien kalba „kultūros vardu", neretai pirmieji pamiršta pačią kultūros esmę - gebėjimą atverti erdvę skirtingumui, o ne ją užcementuoti vieninteliu „teisingu" požiūriu.

Kalėdos yra susitaikymo metas. Ir tai ne šūkis iš vaikystės atviruko. Tai socialinė, psichologinė ir politiškai labai konkreti žinia mums visiems. 

Susitaikymas nėra apie tai, kad visi staiga pradės vienodai mąstyti. 

Susitaikymas nėra kapituliacija ar savo nuomonės išdavimas.

Tai yra paprastas, bet nepaprastai sunkus dalykas - pripažinti kito žmogišką orumą net tada, kai su juo kategoriškai nesutinki. Ir tai pirmiausia turėtų girdėti tie, kurie save vadina „kultūrą atstovaujančia Lietuva".

Nes jei jau pretenduoji būti kultūros, intelekto, brandos, vakarietiškumo balsu, tuomet turi būti ir pirmasis, kuris nuleidžia toną ir neleidžia sau žeminimo, ironijos, agresijos.

Bet šiandien Lietuvoje būtų tikras kalėdinis stebuklas išgirsti LRT studijoje ar „teisingos" žiniasklaidos portale paprastą teiginį: „Gal mes perlenkiame lazdą? 

Gal ir tie, su kuriais kovojame, nėra tamsuoliai ar valstybės priešai, o tiesiog žmonės su savo baimėmis, patirtimi ir argumentais?"

Kol kas girdime kitką - triumfuojančios moralės deklaracijas ir nepajudinamą įsitikinimą, kad jie yra šviesa, o mes su jumis - tamsa. 

O kai visuomenė padalijama į „šviesą" ir „tamsą", Kalėdos kiekvienoje šių pusių tampa tik sava švente.

Kalėdos primena, kad visos mūsų deklaracijos yra nieko vertos, jei jos nepasiekia gyvo žmogaus. Jei kalėdinis žodis neturi drąsos nusileisti iki kovose susikibusios, konfliktų išvargintos visuomenės realybės, jis lieka tik dar viena tuščia deklaracija. 

Tad galbūt šiemet būtų verta pagaliau pasakyti: „mes visi pavargome vieni kitus naikinti".

Pavargome teisti vieni kitus. Pavargome norėti būti nuolat teisūs. 

Pavargome nuo moralinės viršenybės spektaklio, nes tai žaloja ne tik tuos, kurie yra kritikuojami. Tai žaloja valstybės sielą ir veidą.

Kalėdos yra kvietimas atsitraukti nuo tokios laikysenos. Tai kvietimas pagaliau pamatyti žmogų - ne kaip ideologijos objektą, ne kaip kultūrinį „blogio nešiotoją", o tiesiog kaip paprastą žmogų. 

Tai kvietimas pirmiausia tiems, kurie šiandien turi mikrofoną, tribūną ir galią formuoti valstybės judėjimo kryptį . 

Nes jeigu jau sakome, kad esame kultūros pusėje, tai pastaroji prasideda nuo paprasto dalyko - nepaversti savo brolio priešu.

Galbūt tai ir bus didžiausias šių Kalėdų išbandymas. Ne eglutės, ne dovanos, ne koncertai, o tylus, nepatogus klausimas sau: ar tikrai noriu, kad Lietuva būtų šalis, kurioje agresija laikoma norma?

Ar tikrai noriu gyventi valstybėje, kurioje kultūros vardu leidžiama panieka? Jei atsakymas - ne, tuomet Kalėdos tampa kvietimu ne deklaruoti ramybę, o ją sukurti. Ne reikalauti susitaikymo iš kitų, o pradėti jį nuo savęs.

Ir jei bent viena pusė turėtų padaryti pirmą žingsnį - tai tegul pirmiausia tai padaro tie, kurie jaučiasi esą brandesni. Nes tai ir yra brandos įrodymas.

Kalėdos tam ir duotos - kad bent kartą per metus prisimintume, jog žmogus svarbesnis už bet kokią politinę ir socialinę etiketę. 

Kad Lietuva - tai ne priešų stovyklos, o vieninga bendruomenė. Ir kad susitaikymas nėra silpnumas. Tai - vienintelė jėga, kuri dar gali mus išgelbėti nuo savęs pačių.

Daugelis per Kalėdas eis į bažnyčią ir dalyvaus mišiose. Tas mišiose skambantis kvietimas - „Palinkėkite vieni kitiems ramybės" - kyla iš senosios krikščioniškos tradicijos, dar apaštalų laikais buvusio „taikos ženklo", besiremiančio Kristaus žodžiais „Ramybę palieku jums" ir kvietimu tikintiesiems sveikintis šventu taikos ženklu.

Ramybės šventų Kalėdų visiems ir linkiu: ir draugams, ir nedraugams, elitui ir tamsuomenei, teisiesiams ir klystantiesiems, ir, žinoma, prekybos centre praėjusį sekmadienį sutiktam nepažįstamajam.

Gintaras FURMANAVIČIUS, Respublika.lt

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.