Ji sako, jog visas valdžias planetoje išrenka ne liaudis, taip pat teigia, kad Prancūzijoje, kur ji gyvena, neįmanoma pasiekti žymesnių pokyčių demokratiniu keliu. Taip ir slysteli nuo liežuvio galo: o Lietuvoje?
- Kai prieš trejus metus lankėtės Vilniuje, nebuvo nei „kovido", nei pandemijos, nei priverstinio skiepijimo, paskatinusio piliečių rūšiavimą į skiepytus ir neskiepytus...
- Dėsninga, kad „kovido" panikos grandinė domino efekto principu apėmė visą Europą, nes europiečių mentalitetas per pastaruosius tris dešimtmečius buvo iš pašaknų paveiktas visas gyvenimo sritis pervėrusio politkorektiškumo.
Nieko kito ir nevertėjo laukti iš visuomenės po taip ilgai trunkančių begalinio vartojimo ir besąlygiško paklusnumo treniruočių.
Deja, tokia padėtis šiandien būdinga visoms be išimties pasaulio valstybėms: dėl sąmoningai brukamo vartojimo, kuris seniai tapęs kultūrinį nuosmukį lemiančiu sąlyginiu refleksu, net nebandoma gilintis ir suprasti loginių vykstančių procesų jungčių.
Vidutinis statistinis vartotojas ir informacijos sraute yra linkęs ieškoti asmeninio komforto: kur kas patogiau remtis televizijos parinktų ekspertų nuomone, negu galvoti ir abejoti pačiam ir dar atmušinėti „padorių" piliečių replikas.
- Kaip galėjo būti, kad demokratines vertybes demonstravusi Prancūzija viena pirmųjų Europoje įvedė diskriminacinę tvarką, ribojančią dalies visuomenės teises?
- Atvirą diskriminaciją pagal skiepo žymę visos Europos šalys su nežymiomis variacijomis įvedė praktiškai vienu metu.
Net Švedijos, Vengrijos ar Baltarusijos bandymų kaprizintis neverta laikyti savarankiško kelio požymiu, nes labai greitai visos jos sugrįžo į bendrą gardą. Taip pat neverta galvoti, kad toks bendras vardiklis kelia realų pavojų šiandien vykdomai „pasaulinei pandemijai".
Tai iš tikrųjų reiškia, kad dėl kol kas nežinomų priežasčių visos vyriausybės atvirai invaziniu būdu yra kontroliuojamos vieno centro.
Iš to paties centro kaip iš gausybės rago liete liejasi finansai didžiausiai pagal mastą žmonijos istorijoje aferai palaikyti.
- Kaip su tuo taikosi prancūzai?
- Oficialioji žiniasklaida, trimituojanti, jog dauguma prancūzų taikosi su pagrindinių teisių praradimu, ramiai ir atsakingai priima ribojimo priemones bei piktinasi tam prieštaraujančiais - atviras ir begėdiškas melas. Ir Europoje, ir, beje, Amerikoje didelė visuomenės dalis atsibudo po pirmosios panikos ir dirbtinai įvarytos baimės, apsidairė ir suabejojo oficialių paaiškinimų tiesa.
Prievartinio skiepijimo kampanija ir jos regimi „rezultatai" nokina augančio protesto vaisius.
Juos skatina ir vis didesnis pasipriešinimo nutylėjimas kaimyninėse Europos šalyse: galingi italų protestai nenušviečiami Prancūzijoje, prancūzų - Italijoje, apie panašius neramumus Olandijoje tyli tiek artimi, tiek tolimi kaimynai.
Tikrovišką realybės paveikslą galima pamatyti nebent socialiniuose tinkluose; tai tik sustiprina nepasitikėjimą vadinamaisiais „oficialiais šaltiniais".
Kuo daugiau „sušluojama po kilimu", kuo stipresnes audras kelia šita nuslėpta informacija, tuo mažiau pasitikėjimo „mūsų ir jūsų saugumo" pažadais.
- Lietuvoje globalistinei ideologijai prieštaraujantys asmenys yra menkinami, laikomi žemesnio išsilavinimo individais, protesto akcijų dalyviai yra niekinami. Koks požiūris į kitaminčius Prancūzijoje?
- Visiškai tokie pat tikslai ir tokie pat rezultatai. Griežta diskreditacija, reputacijos, darbo praradimo pavojus, „liaudies prašymu" pašalinimas iš pareigų, atviri, bet išskirtinai anoniminiai grasinimai...
„Vieninga nuomonė" visuomet virsta laipsniškai žvėrėjančiu totalitarizmu.
- Ne paslaptis, kad Europos Sąjungai, besistengiančiai pakeisti kai kurių ES valstybių narių vidaus moralines nuostatas, uoliai talkina Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio nutartys yra galutinės ir neskundžiamos. Savo straipsnyje „Tyli geradarių korupcija" minite šokiruojančius faktus apie šių „geradarių" finansavimą.
- Kalbu apie išskirtinai įdomų Europos teisės ir teisingumo centro pranešimą, kurį pasaulinė spauda sutiko pabrėžtina tyla.
Kruopščiai atliktas ir nenuginčijamais įrodymais pagrįstas tyrimas parodė, kad visos aukščiausios pasaulio žmogaus teisių instancijos tiesiogine to žodžio prasme yra prišpikuotos ir valdomos viso labo keleto statytinių iš svarbiausių organizacijų, finansuojančių visą pasaulio teisingumo ir, kas dar svarbiau, sveikatos apsaugos sistemą (JT, UNESCO, UNICEF, PSO, Vyriausiasis komisariatas pabėgėlių klausimais).
Tarp labdarių žinomi veidai - Sorošas, Geitsas, Fordas. Informacija, seniai nebuvusi didele paslaptimi, pagaliau įgavo konkrečią išraišką ir konkrečius ją patvirtinančius įrodymus.
Būtent dėl šios priežasties ją taip stropiai nutylėjo didžiosios medijos.
Žinant, kokia dėkinga turėtų būti Europa už nelegalių migrantų tvaną Sorošui, o trečiojo pasaulio šalys už Geitso suteiktą joms laimę, galima tik stebėtis eilinės geradarystės garbintojais, - vakcinacija kilusi iš tos pačios „geradarių" kompanijos.
- Lietuva, kaip žinote, susidūrė su netikėta nelegalių migrantų problema. Pastaruoju metu vis dažniau stengiamasi apeliuoti į visuomenės gailestingumą jų atžvilgiu, raginama daugiau dėmesio skirti migrantų integracijai. Ar pasiteisino šitos priemonės Prancūzijoje?
- Prieš trejus metus Vilniuje susitikusi su jūsų kolegomis pasakiau, kad Lietuvos stojimo į ES faktas reiškia, jog migracijos problemos, nuo kurių dūsta Europa, neaplenks ir Lietuvos.
Lietuviai žurnalistai buvo įsitikinę, kad Lietuvoje to niekada nebus. Iš tikrųjų jokios „integracijos priemonės" nėra tinkamos migrantų tipui, kuris yra užtvindęs Europą ir šiandien pasruvo į Lietuvą.
Šis migrantų tipas nusiteikęs ne integracijai, bet rovimui iš šaknų viso to, kas jiems svetima, viso, kas vietiška, kas tautiška, europietiška. Europa tuo jau įsitikino.
Apie tai pakankamai pasakyta net oficialiojoje žiniasklaidoje, nors kiekvienąsyk liūdnos tiesos pareiškimas vis dar sukelia baisius politkorektiškumo sargų klyksmus. Jokie nuoširdūs integracijos bandymai šių migrantų atžvilgiu Europoje nebuvo veiksmingi ir nebus.
Aš myliu Vilnių, myliu visus nuostabius žmones, kuriuos man teko jame sutikti, bet taip pat man labai skaudu suvokti, kad Lietuvos laukia panaši dalia, kurią išgyvena Europa.
- Kodėl raginate tėvus dažniau vartyti vaikų vadovėlius?
- Stiprėjantis politinis korektiškumas paskutiniaisiais dešimtmečiais palengvėle išstūmė amžinas tiesas iš visų žmogiškojo gyvenimo sričių:
Europos mokyklose patyliukais buvo perrašinėjama istorija, išimant iš programų, pvz., Puatjė mūšį, kad jo aprašymas neužgautų dalies integruojamų migrantų jausmų (732 m. mūšyje buvo sutriuškinta į Europą besiveržianti musulmonų kariuomenė - D.Š.), Italijoje, pvz., buvo „palengvintas" Dantė, išdrįsęs „Dieviškojoje komedijoje" užšifruoti homofobiškus ar antiislamiškus pasažus, Amerikoje nuo rasistinių pavadinimų ir nevienareikšmiškų epizodų buvo išvalytas romanas „Vėjo nublokšti" ir pan.
Seksualinės įvairovės stūmimas į mokyklas šiandien nebe prognozė.
Šiandien „naujoji realybė" pradeda štampuoti vaikų smegenis jau ankstyvajame, ligi tol propagandos apeitame amžiuje. Prancūzijos mokykliniuose vadovėliuose nuo 2021 metų rugsėjo prasikiša būtinybė vaikams priimti ir remti visas sanitarinio teroro priemones, kurioms nepaklusę į gatves išeina jų tėvai.
„Naujos realybės" mokykliniuose vadovėliuose diegimo faktas turėtų priversti susimąstyti net pačius patikliausius ir nuolankiausius: nors tos priemonės anonsuojamos kaip laikinos, akivaizdu, kad skiriamos galutiniam įtvirtinimui augančio žmogaus sąmonėje.
Ir jeigu jums rūpi išsaugoti savo vaikų mentalitetą, koreguokite „oficialias traktuotes" naminiu auklėjimu, kol dar nevėlu.
- Rugsėjo 8 dieną Prancūzijoje prasidėjo islamisto, vienintelio likusio gyvo iš 2015 metų teroro aktų Paryžiuje, pražudžiusio 131 gyvybę, vykdytojo teismas. Ko tikimasi iš šio proceso?
- Teisingumo vykdytojai jau seniai nieko ir niekaip neaiškina. Viskas vyksta dėl „paukščiuko": susirinko, nuteisė, pravedė renginį.
Procesas sumanytas kaip vienas didžiausių teroristų teismų ir pagal užmojį, ir pagal finansavimą.
Jokių apčiuopiamų rezultatų jis, žinoma, neatneš ir negali atnešti.
Todėl kad „atsakas teroristams" duodamas ne individų, kurie atvirai nebijo mirties ir nesigaili dėl savo poelgių, teismuose. Visa proceso eiga bus filmuojama, o su filmavimo medžiaga bus galima susipažinti po 50 metų.
Valdžia nuogąstauja, kad liudininkų parodymai ir daugybė kitų bylos detalių gali sukelti dar vieną antiislamiškų nuotaikų protrūkį.
Visa kita jūs žinote, kaip ir tai, kad šis procesas nė vieno, pasirinkusio teroristinį kovos su Europa kelią, nesulaikys.
- 2019 metų balandį liepsnojo garsioji Paryžiaus Notre-Dame katedra, vienas iš Vakarų civilizacijos simbolių. Kažkur teko skaityti, kad po gaisro vienas prancūzas pasakė tik tada supratęs, kas yra tapatybė. Ar iš tikrųjų prancūzai, kuriems kadaise bene svarbiausias bruožas buvo tolerancija, ima atsitokėti?
- Nepasakyčiau, kad tolerancija buvo pagrindinis tautinis prancūzų bruožas. Greičiau nerūpestingumas. Tai ne tas pats. Dėl supratingumo - visi viską jau labai seniai suprato.
Galiu asmeniškai paliudyti, kad daugelis jau prieš 30 metų suvokė, kas vyksta, kai tuo metu aš atvykau į Prancūziją ir nieko nesuprasdama stebėjausi kai kuriais reiškiniais ir jų oficialiu vertinimu.
O islamizmo sąvoka tuomet apskritai neegzistavo. Bet ne supratingumas svarbiausia.
Prancūzijoje ir šiandien supratingųjų kur kas daugiau, nei mano atokūs analitikai.
Svarbu tai, kokiam skaičiui supratingųjų pavyksta prasibrauti į žiniasklaidą ir perteikti savo sampratą miniai tyliųjų supratingųjų, nei veikiančių ir žinančių, ką jiems su tokia samprata veikti.
Trumpai tariant, situacija tragiškai paprasta: valdžią planetoje išrenka ne liaudis. Valdžią „padaro" žiniasklaida. Tai realybė.
Kas šokdina žiniasklaidą, tas ir „daro" valdžią. Ir jokie narsūs, nepriklausomi ir vieniši kovotojai niekada neįstengs tam sukliudyti (puiku, jei kartais jiems pavyksta pakoreguoti valstybinės propagandos kryptį).
Žiniasklaida darko ir griauna autoritetus bei į sostą iškelia reikalingus žmones.
Labai liūdna išvada: šiandien Prancūzijoje jokių kardinalių politinių ar ideologinių pokyčių neįmanoma pasiekti demokratiniu keliu.
Kitaip tariant, jie negalimi be jėgos įsikišimo. Esu tikra tuo, ką sakau.
Kaip sakoma, „atsiminkite šią mano žinutę".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą