Neišsinešei, bet grąžink: bibliotekos laiškas, privertęs pasijusti vagimi

Vienas bibliotekos lankytojas, užsukęs pavartyti spaudos, kitą rytą gavo elektroninį pranešimą: esą jis negrąžino trijų laikraščių. Greta pavadinimų – ir simbolinės baudos: po 0,00 Eur. 

Formaliai – klaida. Psichologiškai – nemalonus jausmas, tarsi būtum apkaltintas vagyste.

Dar daugiau klausimų sukėlė pačių leidinių aprašymai. 

Pavyzdžiui, „Lietuvos rytas“ laiške įvardytas kaip Lietuvos komunistinės jaunimo sąjungos Centro Komiteto laikraštis, su istorine nuoroda į redaktorių Gedvydą Vainauską. 

„Valstiečių laikraštis“ priskirtas 1940–1941 ir 1944 metų kontekstui, nurodant anuometinę redaktorę. 

O „Vakaro žinios“ – su ankstesnio redaktoriaus pavarde ir leidėjo pavadinimu.

Kyla klausimas: ar tokie aprašymai – aktualūs, ar tiesiog automatiškai perkelti iš senų duomenų bazių? Ir svarbiausia – ar skaitytojas turi būti informuojamas taip, kad pasijustų kaltinamas dėl sistemos klaidos?

Paaiškėjo, kad tai – centralizuotos sistemos sugeneruotas laiškas. Kai kuriose bibliotekose, siekiant įvertinti spaudos populiarumą, pažymima, prie kurio stalo ar leidinio prisėdo lankytojas. Jei darbuotojas pamiršta užfiksuoti, kad skaitytojas išėjo, sistema automatiškai suformuoja pranešimą apie „negrąžintą“ leidinį.

Formaliai viskas paaiškinama žmogiška klaida. Tačiau ar tikrai toks būdas tinkamas? 

Skirtingai nei knygos, laikraščiai paprastai į namus neišduodami – jie skirti skaityti vietoje. Todėl pats „grąžinimo“ terminas skamba paradoksaliai.

Viešųjų bibliotekų misija – skatinti skaitymą ir pasitikėjimą, o ne kurti įtarumo atmosferą. Jei tikslas – sužinoti, kokia spauda domina lankytojus, galbūt verta ieškoti paprastesnių ir skaidresnių būdų: anoniminės statistikos, apklausų ar vidinės apskaitos be automatinių kaltinimų.

Skaitmeniniai sprendimai turėtų padėti, o ne kompromituoti. Juk pasitikėjimas biblioteka – ne mažiau svarbus nei jos fondai.

Šaltinis: Redakciją pasiekęs skaitytojo laiškas