Olava Strikulienė: Ką atskleidžia politikų turtai

Valstybinė mokesčių inspekcija paviešino Seimo narių, prezidento ir ministrų turto deklaracijas. Pats įdomiausias skaitalas nuo rekordinės infliacijos kenčiančiai tautai. Net įdomiau nei apie britų aristokratų gyvenimus ir Askoto damų skrybėles. Ar kiek miegamųjų, meilužių ir baseinų savo rančoje turi holivudinė žvaigždutė. O kodėl įdomiau?

O todėl, kad mūsiškiai turtuoliai vis dar vaikšto, tiksliau - važinėja šalia mūsų. Kartais sostinės prekybos centruose net gali prie jų prisiliesti. Įsitikinti, jog tikras.

Ne muliažas. Ir pažiopsoti, ką tas milijonierius turčius šiandien perka.

Ką?! Banalų batoną? Et, galvoja eilinis žmogus, kažkaip stebuklingai vis atsidurdamas šalia nukainoto maisto lentynų, jei aš būčiau milijonierius, oho, kiek visko prisipirkčiau. Ir naują televizorių, ir naują mašiną, ir į Keniją nuskrisčiau.

Pasižiūrėti antilopių, dramblių. Et, bepigu jiems svaičioti apie etiketus, „dreskodus", kai tiek antilopių matę.

Ką pirmiausiai sužadina politikų turto deklaracijos? Toli gražu ne žvėrišką pavydą. Ar patvirtinimą, jog visi turčiai - vagys, korumpuoti ir t.t. Toli gražu. Svetimas turtas sužadina mūsų fantazijas.

Trumpalaikį žaidimą - ką daryčiau, jei turėčiau tiek pinigų, kiek Dainius Kreivys...

Lietuvos piliečiai yra nepataisomi svajotojai. Jie perka loterijos bilietus, kad išloštų milijoną, ir vis tikisi praturtėti. Pvz., taupydami. Sviestą pakeisdami margarinu, pomidorus - kopūstais, o dešrą - morkomis.

Taupo, taupo, bet augančios kainos vis vien pralenkia. Bėga greičiau ir nemandagiai rodo atsiliekančiam žmogui špygą. Ką? Ir vėl susimovei?

Nenumatei, kad brangs kuras, elektra? Todėl didžiajai šalies piliečių daliai telieka spoksoti į svetimus geresnius automobilius. Į svetimus apartamentus už tvoros. Į svetimas vilas, poilsiavietes

. Et, kur pažvelgsi, Lietuvoje viskas tampa eiliniam žmogeliui svetima, neįkandama.

Draudžiama, neleistina, nepatartina. Nes jis neturi pinigų. Todėl Lietuva jam baugiai ir atvirai susvetimėjusi.

Įsivaizduokime Lietuvos vidutinioką. Jam - 40 metų. Dirba. Gauna vidutinę algą, kuri, atskaičius mokesčius, tesiekia vos 1000 eurų. Greitai jis taps bedantis, nes implantai ir privatus stomatologinis gydymas jam per brangus.

Taupo pinigus vaikų mokslams, paskolai už butą. Na, ir pasvajoja žmogus skaitydamas politikų turto deklaracijas

. Vaje, ir dantis naujus susidėčiau, ir vaiką išsiųsčiau į užsienį studijuoti. Kaip Landsbergis į Ameriką. Ir Ukrainai pinigų paaukočiau. O dabar, nors labai gėda, parėmiau tik dešimčia eurų. Dronų už tiek nepripirksi.

Tad žmogus, stokojantis pinigų ne tik sveikatai, buičiai, bet ir pilietinei raiškai, tampa savo valstybei vis labiau svetimas. Valstybė tarsi yra. Tačiau visa su savo ministrais, prezidentais,

Seimo nariais, Konstitucinio Teismo teisėjais jau užlindusi už tvoros. Ir ten, už tvoros, vargšų jau nepriima. Kaip į privačią rančą, teniso kortus svetimų neįsileidžia ir holivudinės žvaigždės. Turtingieji, valdantys mūsų kraštą, eilinių žmonių vargų jau psichologiškai nesupranta.

Kaip suprasti tai, ko asmeniškai nepatyrei? O jei nesupranti, negi gailėsiesi? Keli mokesčius, kainas - ir basta! Kas neišgali - tegul šokinėja pro langus. Vis vien visi neiššoks.

Jie nesupranta mūsų, o mes - jų. Juk neišaiškinsi žmogui, koks saldus abrikosas, jei žmogus to saldumo neragavęs.

Tad Lietuvos turčiai ir Lietuvos neturčiai tik spokso vieni į kitus, kaip į didžiai nesuprantamus reiškinius.

Vieni stebisi, kaip jie praturtėjo. Kiti stebisi, kodėl jie nepraturtėjo, jei aš praturtėjau.

Tai daug didesnė skirtingo mąstymo praraja, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Tarsi visi lietuviai, bet jau skirtingų vystymosi greičių lietuviai.

Bet žmogus yra socialinis individas. Taip sutvertas, kad vis vien ieško kažkokių bendrysčių.

Pvz., man asmeniškai labiau patinka politikai, turintys meno vertybių ir juvelyrinių dirbinių. Vis subtiliau nei traktorius ar šešioliktas būstas.

Tad šiuo požiūriu iš 23 turtingiausių Seimo narių meno kūriniais domisi tik „valstietis" Valius Ąžuolas, pas Saulių Skvernelį išėjęs Kęstutis Mažeika ir Regionų frakcijai priklausantis Remigijus Žemaitaitis.

Tad koks apšepęs, apskuręs tapytojas bent rastų su šiais politikais ar jų gyvenimo draugėmis bendrą kalbą. Aišku, jei į namus įsileistų.

Dar vienas pastebėjimas. Seimo milijonieriai sėslūs.

Nesiruošia iš Lietuvos dingti, nes čia masiškai prisipirkę butų, namų, žemės sklypų. Jei žmogus tiek prisiperka būstų, vadinasi, tiki, jog karas mūsų valstybei negresia.

respublika.lt

Sidebar placeholder