Palangos Tiškevičių rūmai galėjo tapti prezidento vasaros rezidencija: kas sugriovė grandiozinį planą?

Grafai už savo turtą iš pradžių prašė net 1,7 mln. litų, o derybose suma buvo sumažėjusi iki maždaug 1,2 mln. 

Atrodė, kad grandiozinis sandoris gali įvykti. Tačiau istorija turėjo kitų planų – 1939-aisiais pasikeitusi geopolitinė padėtis palaidojo sumanymą, kuris šiandien skamba beveik kaip alternatyvi Lietuvos istorijos versija.

Denisas Nikitenka: Karališkas sandoris su liūdna pabaiga

Kaip Smetoninė Lietuva tik per plauką neįvykdė šimtmečio avantiūros. Man tai buvo naujiena, kurią neseniai dūmodamas terasoje perskaičiau tarpukario spaudoje. 

Nuostabusis Palangos grafų Tiškevičių dvaras (ką jau ten: rūmai) su didžiuliu, išpuoselėtu sodu vieną dieną didikams tapo... nebereikalingi. 

1933 m. mirus Palangos kurorto įkūrėjo Juozapo Tiškevičiaus (1835-1891) sūnui bei Palangos dvaro savininkui Feliksui Tiškevičiui,  pastarojo šeimai pastatų komplekso, parko išlaikymas tapo didžiule finansine našta. 

Tiškevičiai ieškojo galimybių savo dvarą parduoti. Pirmą kartą istorijoje. Bet brangiai.

Jau 1937 m. laikraščiai ėmė mirgėti nuo pranešimų apie artėjantį grandiozinį sandorį tarp Tiškevičių ir Lietuvos Respublikos vyriausybės: užsimota dvarą paversti Lietuvos prezidento vasaros rezidencija. 

Sužinome, jog valdant grafams dabartiniame Birutės parke, kaip po viešąją erdvę, nebuvo leidžiama vaikščioti. 

1937 m. rugsėjo 1 d. Palangoje lankėsi Ministerių Kabineto įgalioti Vyriausybės nariai, kurie apžiūrėjo grafų Tiškevičių siūlomąjį parduoti turtą – Palangos parką su rūmais, svetainę (kurhauzą) ir kitus vasarvietės ribose esamus sklypus bei pastatus.

„Jei Tiškevičiai parodys pakankamo nuolaidumo ir nepareikš nepagrįsto užsiprašymo, tai turtas bus nupirktas. Rūmai bus tinkamai atremontuoti ir paversti Respublikos Prezidento vasaros rezidencija, parkas būtų sujungtas su mišku ir pavestas viešam naudojimuisi“, - rašoma dienarštyje „Vakarai“. 

Laikraštis pateikė ir grafų pasiūlymą: už turtą buvo užsiprašę... 1 mln. 700 tūkst. litų. 

Tarpukario litas buvo itin stipri, auksu padengta valiuta, turėjusi didžiulę perkamąją galią, todėl tie 1,7 mln. litų buvo astronominė pinigų suma. Tiesa, neoficialiai pavyko nusiderėti iki 1,2 mln. litų. Vis viena astronominė suma. 

Už panašią sumą (apie 1,5–2 mln. litų) tuo metu Kaune išdygo keletas pačių garsiausių, šiandien į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktų tarpukario modernizmo perlų: pvz., Kauno centrinis pastas. 

Vytauto Didžiojo karo ir M. K. Čiurlionio dailės muziejų komplekso reprezentacinių rūmų statybos darbų šerdis ir pirminiai etapai pareikalavo maždaug 1,5–1,7 mln. litų iš valstybės biudžeto bei visuomenės suaukotų lėšų. 

Grafų užsiprašyta sandorio su valstybe suma gali būti geriau suprasta elementaria ekonomika: „Valstybės statistikos kalendoriaus duomenimis“, 1937 m. visos Lietuvos valstybės metinis biudžetas siekė apie 330 mln. litų! 

Taigi, Tiškevičių dvaro pirkimo kaina būtų sudariusi maždaug 0,5 proc. visos valstybės metinių išlaidų. 

Šių dienų masteliu (kai Lietuvos biudžetas siekia arti 40  mlrd. eurų), tai prilygtų maždaug 85–90 milijonų eurų sandoriui už vieną nekilnojamojo turto objektą.

Derybos tarp grafų ir centrinės valdžios vyko lėtai ir keletą metų: buvo deramasi dėl kainos, turto rėžių ir dvaro skolų likvidavimo. 

Planus sugriovė karinė invazija. 

Valstybė taip ir nespėjo įsigyti rūmų: šioje istorijoje galutinį tašką padėjo 1939 m. hitlerinės Vokietijos įvykdyta Klaipėdos krašto aneksija. 

Palanga staiga tapo pasienio miesteliu, nes siena su Trečiuoju Reichu atsidūrė vos už kelių kilometrų (Nemirseta - jau Vokietija). 

Valstybės prioritetai akimirksniu pasikeitė, o pinigai buvo nukreipti gynybai ir skubioms politinėms reikmėms.

Tokiu būdu didikų planas žlugo: Tiškevičiai tikėjosi už dvaro rūmus aukso kalnų, tačiau Vyriausybė mandagiai priminė, kad Palangos gintaras – dar ne deimantai.                                     

Po Antrojo pasaulinio karo "kapitalistinių išgamų" (grafų Tiškevičių) gintaro imperija buvo „išbuožinta“ ir dekretais paversta „liaudies nuosavybe“. 

Nuostabiausias Eduardo Fransua Andrė XIX a. pabaigoje įkurtas dvaro parkas bėgant dšimtmečiams iš povo  virto apipešiota višta. 

Rūmai tapo TSRS Dailės Fondo kūrybiniais namais (nuotrauka - komentaruose), o 1963 m. rugpjūčio 3 d. įkurtas ir iki šiol veikia vieną didžiausių Baltijos aukso kolekcijų saugantis Palangos gintaro muziejus.

Ne blogiausias variantas: kiti mūsų dvarinės kultūros perlai buvo paversti kiaulidėmis, sandėliais arba kacapų stiliumi nuniokoti pačiomis šlykščiausiomis formomis.