Ne kiekvienam pavyksta išsipančioti iš specialiai tam rezgiamų pinklių, populiariai vadinamų propaganda. Tiesa, ji dažnai naudojama ir kaip keiksmažodis ir turi daug reikšmių. Štai viena – sveiko gyvenimo būdo propaganda. Kur jūs matote blogį?
Tačiau kare propaganda turi ne vieną užduotį. Pirmoji – kelti visuomenę visais jai prieinamais būdais kovoti su priešu, remti savo armija ir jos tikslus. Todėl mane kasdien pasiekia ne viena dešimtis vaizdo klipų apie susprogdintą ar užgrobtą tanką, nuskandintą katerį ar laivą, numuštą raketą.
Ne mažiau svarbios ir kitos propagandos priemonės: laidos apie karo eigą, kuriose pabrėžiama būsimos pergalės galimybė, kuriose rodoma pagarba ir meilė kovojančiai šaliai, jos piliečiams bei valdžios institucijoms.
Tai – teigiamos propagandos užduotys. Aišku, kad ji turi ir visai priešingą tikslą – menkinti priešo karo pasiekimus, rodyti agresoriaus valstybę menkinančius filmukus, rengti TV spektaklius, kuriuose aiškinama, kaip blogai gyvena priešininko visuomenė ar kokia bloga jos valdžia.
Tai teorija, kuri gana bendra. Rusijos karas prieš Ukrainą sudaro galimybę matyti konkrečias priemones. Dabartinėse informacijos laukuose klaidžioja mintis, kad reikia laimėti karą dabar ir čia. Tam gali būti teikiamos skirtingos priemonės: nuo „šlykštukų“ iki manipuliacijos. Pirmieji dažnai vadinami melagienomis, feikais ir panašiai. Dar pasitelkiama ir dezinformacija, kuri mažai skiriasi nuo išvardintų dalykų. Bene svarbiau mokėti naudoti teisėtomis arba legaliomis formomis. Kitaip sakant, mokėti panaudoti tikras žinias, tikrus faktus taip, kad priešininkas atrodytų blogai, o mes – puikiai.
Propagandos poveikis yra labai skirtingas. Matome kaip labai trumpą, momentinį veikimą taip ir ilgalaikį – strateginį, kuris gali pilnai įsijungti po ilgų metų. Na, sakysim, pirmajam lygiui galima priskirti atvykėlių iš kitų šalių kovoti Ukrainoje menkinimą, aprašant juos kaip nevykėlius ar avantiūristus, kiek ilgesniam poveikiui galima priskirti valdžios atstovus kaip narkomanus ar nacistus, o ilgalaikis poveikis skiriamas nostalgijai apie buvusią Sovietų Sąjungą ir tariamą tautų draugystę.
Būtina pabrėžti, kad visos šios priemonės: žinutės, vaizdo klipai, filmai, koncertai ar panašūs reginiai skirti emociniam fonui, psichinėms nuostatoms keisti. Jos orientuotos ne į kritiškai mąstantį žmogų, o į nusivylusį ar pavargusį žmogelį, kuris į daug ką numoja ranka. Juk sakoma: Propaganda ne bukina žmones, o skirta bukiems žmonėms.
Viena iš svarbiausių manipuliacijos informaciniame kare priemonių yra cenzūra. Mums ji nelabai aiški, bet Rusijoje nebeliko nė vienos žiniasklaidos priemonės, kurios nekontroliuoja valdžios institucijos (Roskomnadzor).
Jos gali bet kurį žmogų ar asmenį paskelbti užsienio agentu, tai stipriai apsunkina jo profesinę veiklą, o neretai nuveda į kalėjimą. Kodėl ji tampa tokia svarbi karo metu? Ryškiausiai tai atspindi atsakymas į klausimą kodėl kylą maisto kainos.
Galima atsakyti, kad dėl brangstančių energetinių išteklių ar gamybos grandinių trūkinėjimo pasaulyje, bet galima ir pasakyti, kad kalta Europos sąjunga ar JAV. Jei neturi kur pasitikrinti, tai teisingo atsakymo nesužinosi. Informacijos ribojimo atveju (valstybinė cenzūra) žymiai paveikesnė tampa ir dezinformacija.
Priminsiu ne taip seniai buvusią DonaldoTrumpo rinkimų kampaniją, kur melagienos užėmė „deramą“: vietą. Manipuliacija informacija leidžia emocionaliai veikti visuomenę net nesiremiant melagienomis, galima tik tendencingai riboti teisingas žinias, agresyviai pateikiant kitas. Susidaro emocinis įspūdis, kuris iškreipia realų vaizdą. Galiu priminti eilę TV laidų ar laikraščių straipsnių, nukreiptų prieš dujų terminalo Klaipėdoje įsigijimą. Aš nematau ir negirdžių šių autorių saviįvertinimo. Jie dažnai tęsia savo profesionalią veiklą, pamiršdami savo esmines klaidas. Todėl jas kartoja vėl ir vėl, tik naujų problemų pagrindu.
Manipuliacija žiniomis yra senas ir patikrintas būdas siekti savo naudos. Senoliams galiu priminti vieną epizodą iš Alensandro Diuma romano „Grafas Montekristas“ (reikia skaityti knygas, o ne žiūrėti filmus), kuriame pagrindinis veikėjas „nusiperka“ telegrafo darbuotoją ir perduoda kiek netikslią žinią, gandą. Tai jam atnešė milijonus. Dabar panašiai kartais elgiasi ir dabartiniai milijonieriai ar milijardieriai, nes rinka yra labai jautri informacijai.
Dabar jau galima matyti, jog demokratinė visuomenė yra labiau paveiki informacinei manipuliacijai, nei ankstesnės. Jei totalitarinių valstybių visuomenės yra aptarnaujamos „smegenų plovimu“, tai liberaliose valstybėse randasi aibė pirktų ar įsitikinusių veikėjų, kurie, siekdami savo naudos ar tiesiog populiarumo, nuolatos užsiima manipuliavimu. Tai užtikrina jiems užtikrina būsimas pajamas ir valdžią.
Ar yra būdai pasipriešinti tokiems veiksmams? Žinoma, taip. Visų pirma - melagienų mažinimas ir atskleidimas. Antra galimybė – faktų tikrinimas bei palyginimas. Visa tai remiasi kritišku požiūrių į teikiamas žinias, bet reikalauja nuolatinio darbo ir tobulėjimo. Vaikai tai daro gana lengvai, o suaugusiems gali būti neįveikiama problema.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą