Rašytojas Vytautas Čepas: Šūdaburnių metas! Kuo šlykščiau parašysi, kuo labiau išsityčiosi, tuo susilauksi didesnio dėmesio

Nors pasikark! Galiu net springdamas įrodinėti, kad fufaikos niekada nenešiojau, komunistu nebuvau, kad pavardės įslaptintų saugumiečių sąraše nėra, kad Šeimų marše nedalyvavau– kam tai įdomu.

Esi sovietinis ir tiek žinių!

Kadangi, kaip sakiau, gyvenęs ir mokslus baigęs prie ruso, vėliau dirbęs įvairiose sovietinėse įstaigose ir šitos kaltės jau niekada nebeišpirksiu, vis tik drįstu pastebėti, kad kai kas prasiskverbia ir į mano nenusisekusio gyvenimo nualintą smegeninę.

Bet kadangi esu sovietinis, o galbūt net vatnikas, tai nuolankiai prašau neužpykti, kad šį straipsnelį, kaip perskaitę pamatysite, akivaizdžiai palankų Kremliui, pavadinau taip negražiai. Net pačiam truputį gėda.

Tačiau grįžkime prie kitų dalykų, kuriuos sutelkęs paskutinius sovietizmu nepersmelktus proto likučius, bandau suprasti.

Visų pirma, iš kur tas dabartinių veikėjų, prisiskiriančių ar tai priskirtų elitui, toks žvėriškas išprusimas (pasirodo yra ir toks).

Nusimano, tiksliau nuraukia, viską... ir apie arklių kaustymą, ir apie poeziją.

Ko nepaklausi, tą gausi. Ir jų išmanymas yra toks visapusiškai pritrenkiantis kad sovietmečiu gyvenusiems ir sovietinius universitetus baigusiems belieka, kaip sakoma mano gimtuosiuose Biržuose, - slėptis po lapais!

Tarp kitko apie poeziją.

Dabar įsismarkavus ginčams, ar Salomėja Nėris buvo poetė ar tik „saulės nešėja“, išgirsti daug vertingų pastabų ir atradimų, kurie, be abejo, turės ateityje didžiulę reikšmę fundamentaliems literatūros tyrinėjimams.

Štai vienas garsus „literatūrologas“ paskelbė, kad poetės eilėraščiai - tai nebrandžios paauglės kliedesiai, kuriuos reikia kuo greičiau užmiršti.

Be viso kito šis didis specialistas pirmą kartą literatūros istorijoje pastebėjo, kad poetės kakta visai ne kakta, bet velniai žino kas, o veidas panašus į ...klozeto dangtį!

Dabar belieka laukti, kada už tokį amžiaus atradimą autoritetinga komisija autorių pagerbs nacionaline premija.

O kodėl ne, juk precedentų turime!

Jam pritaria ir kitas plačiai šeimos rate žinomas „literatūros mokslininkas“, taip pat S. Nėries kūrybą prilyginęs nelaimingos paauglystės vapėjimui, bet ties šita vieta nesustojęs, o iš peties rėžęs jos poetinio palikimo tyrinėtojams, „visokioms v. daujotytėms“, ir kt. drįstantiems aiškinti, kad ir tada Lietuvoje būta ne tik kliedesių, ir vapėjimų, bet ir aukščiausio meninio lygio literatūros.

Gal kai kam pasirodys keista, bet tai bene ir viskas, ką desalomenizacijos entuziastai yra išspaudę apie poetės kūrybą, visa kita - jos politinės pažiūros, keliai ir klystkeliai...

Bet ar reikia daugiau? Ką dar galima pasakyti apie poetę, kurios eilėraščiai yra paauglės kliedesiai?

Kam tuščiai gaišti laiką? Perskaitei ir viskas aišku, kaip kad būna aišku primityviam protui susidūrus su kvantine fizika.

Keistų dalykų atsitinka ne tik literatūros pasaulyje. Štai nei iš šio nei iš to, vienas garsus „influenceris“ užsipuolė dar garsesnį sporto žurnalistą.

Bet užsipuolė taip, kad kaip parodė vėlesni įvykiai, nei pats „influenceris“, nei jo auka nesuprato dėl ko?

Ir tikrai, ką gali pagalvoti viena rytą perskaitęs, kad tavęs kažkas taip nekenčia, kad „...net viename lauke kartu nešiktų!“

Buvo ten ir kitų epitetų, tad žurnalistui nieko kito neliko, kaip paduoti „influenserį“ į teismą. Iki teismo vis tik nenuėjo, kalbama, kad garsusis „influenseris“ atsipirko pinigais nors nei pats suprato, nei kitiems galėjo paaiškinti, dėl ko užpuolė žmogų.

Nenorėjo tąkart viename lauke su juo šikti ir tiek!

Tokių ir panašių istorijų kai, rodos išoriškai sveiko proto, lyg ir adekvatūs asmenys tarsi nutrūkę nuo grandinės pradeda svaidytis fekalijomis, galima paminėti dar ne vieną ir ne dvi.

Paskaitinėkite ką socialiniuose tinkluose apie išėjusį į Anapilį kokį nors garsesnį asmenį rašinėja tokie „sveiko proto ir adekvatūs“ veikėjai.

Klaiku skaityti ir kartu baisu, kad kažkur šalia tūno toks žmogėnas liejantis pagiežą ir mintantis kitų žmonių skausmu.

Šitie yra bailiai, šlykštus niekšeliai bijantys viešumos ir mirkstantis savo makabriškame įniršyje. Bet yra ir nesislapstančių! Tačiau kodėl jie taip elgiasi?

Priežasčių esti įvairių, tačiau svarbiausia - visuomenė tai toleruoja! Neregėtas pakantumas demonstruojamas net tada, kai užpuolami jau iš šio pasaulio išėję.

Jei žmonėms patinka, tai kodėl jų nepamaitinus mėgstamu patiekalu, juoba, kad, tarkime, dėl Salomėjos Nėries veido panašumo į klozeto dangtį niekas į teismą nesikreips, paprasčiausiai jau nebėra kam.

Iškilieji „literatūrologai“ ir „influenseriai“ supranta, kad ir ką jie kalbėtų ar rašytų deramo atkirčio nesulauks, dargi atvirkščiai, savo sekėjų bus šimtus kartų „palaikinti“ ir pagarsinti kaip šaunūs, drąsūs, teisingi, kovotojai su burž..., atsiprašau, sovietinėmis liekanomis. Ir nieko čia protingesnio nepasakysi – kodėl jie turi elgtis kitaip, jei visuomenei patinka šitaip?

Na, gal kai kam ir neatrodo viskas gerai, bet tie tyli. O ką daryti, juk tik iškišk galvą, tuojau pat tapsi vatniku ir šūdo gabalu!

Ne paskutinę vietą šitoje velnio marmalynėje užima ir reitingai.

Pajutę, kad visuomenės dėmesys apslopsta, sekėjų skaičius mažėja, o komentarų turinys nebetrykšta žavesiu, nedvejodami puola situaciją taisyti.

Ir čia visos priemonės geros: kuo šlykščiau parašysi, kuo labiau išsityčiosi, tuo susilauksi didesnio dėmesio.

Svarbu surasti auką, o jei kartais atsitinka taip, kad po ranka nieko tinkamo nėra - užpulk pirmą pasitaikiusį, rašyk, kad su juo net viename lauke nešiktum, kad tas ir anas yra šūdas ir net ne šūdas, bet šūdų šūdas!

Ir viskas, gali ramus eiti miegoti, ryte turėsi padorius ar net labai aukštus reitingus.

Dar iš tų nelemtų psichologijos studijų sovietiniame universitete prisimenu tokį žodį – hiperkompensacija.

Juo apibūdinamas asmens elgesys, kai jis dėl ko nors jaučia kaltę ar nevisavertiškumą ir kompensuoja tai bandydamas aplinkiniams pasirodyti esąs itin svarbus, labai įtakingas, didžiai teisingas...

Lietuvoje tai dažniausiai būna asmenys ištikimai tarnavę marksistinei ideologijai, buvę komunistai ar jų palikuonys.

Įdėmiau apsižvalgykite. Dažnas mūsų dienų teisuolis, mėgėjas kitus kalti prie kryžiaus, smerkti už tai, kad gyvenome „prie ruso“, pats buvęs komunistas arba aktyvių komunistų palikuonis.

Keisčiausia tai, kad ta jų kaltė nedidelė dažniausiai iš viso jos nėra, bet sąmonėje užsifiksavęs kaltės jausmas lyg perpetuum mobile verčia juos nepaliaujamai kautis su išgalvotais priešais, visur matyti kenkėjus, per menkus patriotus, kuriuos reikia niekinti, iš kurių reikia tyčiotis...

Tik taip atstatoma jų sielos harmonija, ir tada jie jaučia pasitenkinimą

Šūdaburnių metas! Bet gal taip ir turi būti, juk istorinių lūžių laikais visko pasitaiko, o to š... visada apstu kaip ir tų kurie juo mielai terlioja kitus idant įprasmintų savo būvimą.

P.S. Vokiečių rašytojas Giunteris Grasas (Günter Grass) 1999 metų Nobelio literatūrinės premijos laureatas, II pasaulinio karo pabaigoje tarnavęs nacių SS batalione, savo prisiminimuose rašė, kad žiauriausiai su karo belaisviais elgdavosi vokiečiai, kurių pavardės turėjo...lenkiškas šaknis!

Pagalvokite kodėl?