Robertas Šarknickas: Pasidalijome pasaulį, o dabar nežinome, kaip jį sudėti

Pasaulis dalijasi — ir tai vyksta ne tik tarp valstybių ar ideologijų. Jis dalijasi čia, Lietuvoje, mūsų kasdienybėje, mūsų pokalbiuose, mūsų šeimose ir socialinių tinklų burbuluose.

Kai nuomonė tampa siena

Gyvename laikais, kai skirtinga nuomonė vis dažniau suvokiama ne kaip galimybė suprasti, o kaip grėsmė. Užuot klausęsi, skubame atsakyti. Užuot bandę suprasti, pasirenkame stovyklą. 

Socialiniuose tinkluose kiekvienas sakinys gali tapti kibirkštimi, o diskusija — gaisru.

Mes pradedame matyti ne žmogų, o jo pažiūras. Ne istoriją, o etiketę. Taip pamažu nyksta erdvė dialogui — tai erdvei, kurioje gimsta ne tik tiesa, bet ir pagarba.

Marcinkevičius rašė apie akmens ir žolės vienybę — apie tai, kas tvirta ir kas trapi, kas išlieka ir kas nuolat keičiasi. Tai buvo kvietimas matyti pasaulį kaip visumą, o ne kaip atskirų dalių rinkinį. Tačiau šiandien dažnai elgiamės priešingai: skaidome, rūšiuojame, atskiriame.

„Mūsų“ ir „jų“ tampa svarbiau nei „mes“. Kuo daugiau dalijame, tuo mažiau lieka bendros erdvės, kurioje galėtume susitikti be išankstinių nuostatų.

Lietuvos vidinis išbandymas

Lietuva — šalis, kuri patyrė istorines skriaudas, kovą už laisvę ir bendrystės galią. Tačiau šiandien mūsų laukia kitoks išbandymas. Ne okupacija, ne išorinė grėsmė, o gebėjimas išlikti bendruomene, kai nuomonės tampa aštresnės nei bet kada anksčiau.

Ar galime išlikti tauta ne tik per šventes ir simbolius, bet ir kasdienėse diskusijose? 

Ar galime girdėti ne tik tuos, kurie galvoja kaip mes, bet ir tuos, kurie galvoja kitaip?

„Sudėti pasaulį“ nereiškia sutarti dėl visko. Tai reiškia išmokti būti kartu net tada, kai nesutinkame. Tai reiškia atpažinti, kad už kiekvienos nuomonės slypi žmogus — su savo baimėmis, patirtimis ir viltimis.

Galbūt pasaulis pradeda byrėti ne nuo didelių konfliktų, o nuo mažų kasdienių akimirkų, kai pasirenkame nepaklausti, neatsakyti pagarbiai, neįsiklausyti.

Ir galbūt jis pradeda dėliotis iš naujo lygiai taip pat — nuo paprasto, bet drąsaus sprendimo matyti kitame ne priešą, o bendrakeleivį.

Nes akmuo ir žolė gali augti vienoje žemėje. Jei tik leidžiame tai žemei likti bendra.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje