Rusijos karas su Ukraina: kokios yra pagrindinės abiejų kariuomenių problemos ir ko tikėtis žiemą
Kokios tokios padėties priežastys, kokiomis sąlygomis viena iš pusių sugebės pakeisti padėtį ir ar galime to tikėtis jau žiemą?
Rudeninis atšilimas ir šalti orai verčia Ukrainoje kovojančias šalis koreguoti karinių operacijų vykdymą, tačiau karo veiksmų intensyvumas nesumažėjo.
Rusijos kariuomenė tęsia masinį Avdejevkos puolimą, baigia pergrupuoti pajėgas Kupjansko kryptimi ir neatsisako planų judėti Limano kryptimi.
Ukrainos pajėgos nesiliauja puolusios Rusijos įtvirtinimus Tokmako kryptimi ir bando plėsti taktines priedangas kairiajame Dniepro krante. Į pietus ir šiaurės vakarus nuo Bachmuto tęsiasi įnirtingi kontrpuolimai, kurie vyksta nevienareikšmiškai sėkmingai.
Esant visam priešiškų pajėgų aktyvumui, fronto linija keičiasi nežymiai.
Neretai po informacijos apie vienos iš pusių pasistūmėjimą keliais šimtais metrų gaunami pranešimai apie sėkmingą priešo kontrataką.
Ir Maskva, ir Kijevas tvirtina apie didžiulius priešo nuostolius, įvairūs šaltiniai ir propagandinė žiniasklaida skelbia daugybę vaizdų apie sunaikintą priešo techniką ir įrenginius, žuvusius ir paimtus į nelaisvę karius, o daugelis karinių ekspertų ir politikų vis labiau linksta prie minties, kad karas atsidūrė pozicinėje aklavietėje.
Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas generolas Valerijus Zalužnyj taip pat kalba apie karo veiksmų perėjimą į naują etapą - pozicinį karą.
Žurnale "Economist" paskelbtame straipsnyje jis teigė, kad dabartinė padėtis žaidžia į naudą Rusijai, leisdama jai atkurti savo karinį potencialą ir toliau kelti grėsmę Ukrainai.
Zalužnyj: karas Ukrainoje tapo poziciniu
Zalužnio požiūriui pritaria ir Vakarų pareigūnai, susipažinę su žvalgybos išvadomis apie dabartinę konflikto Ukrainoje padėtį.
BBC korespondentas Jonathanas Beale'as kalbėjosi su jais su anonimiškumo sąlyga.
Jie mano, kad nei Rusija, nei Ukraina artimiausiu metu nepajėgios vykdyti "lemiamų puolamųjų operacijų sausumoje", tačiau padėties nevadina aklaviete, nes abi pusės tęsia puolamuosius veiksmus, o Vladimiras Putinas dar neatsisakė savo karinių ambicijų.
Kokie besibaigiančios vasaros-rudens kampanijos rezultatai ir Rusijos bei Ukrainos kariuomenių artimiausios ateities planai?
Ar Ukrainos puolimas baigėsi?
Rusijos kariniai tinklaraštininkai ir žurnalistai gana daug kalba apie tai, kad Ukrainos puolimas baigėsi.
Niekas Ukrainoje oficialiai nepaskelbė apie jo pabaigą, tačiau turint omenyje, kiek apie jį buvo kalbama visą praėjusį rudenį, žiemą ir pavasarį, psichologiškai tai padaryti sunku - deklaruoti tikslai nebuvo pasiekti.
"Jei politine prasme, tai puolimas tęsiasi. Jei karine prasme, tai faktiškai jis baigėsi dar liepą, visa kita yra bandymas išsiaiškinti politinę būtinybę jau be aiškių galimybių pasiekti proveržį čia ir dabar", - su anonimiškumo sąlyga BBC sakė situaciją komentavęs Rusijos karinis ekspertas. -
Buvo matyti, kad mes (Rusijos kariai - BBC) darome nuostolių, kad turime rezervų.
Galbūt tie rezervai mažėja, bet labiau tikėtina - ne, jie išlieka, netgi atsiranda naujų.
Tokiomis sąlygomis negalėjome tikėtis jokios strateginės sėkmės [Ukrainos kariuomenei]".
Rusijai pavyko atkurti karių skaičių per mobilizaciją 2022 m.
Jei pavasarį ir vasaros pradžioje pagrindiniu būsimo Ukrainos puolimo tikslu buvo vadinamas priėjimas prie Azovo jūros (tuo metu dar nebuvo visiškai aišku, kad AFU puola būtent Zaporožę), tai rugsėjį realiu tikslu jau buvo paskelbtas Tokmakas - miestas, esantis už 60 km nuo kranto.
AFU ir toliau juda Tokmako kryptimi, tačiau šio judėjimo negalima vadinti sparčiu. Ukrainos kariams iki miesto dar liko nueiti apie 15-20 kilometrų, o puolimo tempas siekia vos kelis šimtus metrų.
Tokio lėto žengimo į priekį priežastys tapo akivaizdžios pačioje kovų pradžioje.
Kol Ukraina ruošėsi puolimui, Rusija ruošėsi gintis.
Tikėtino smūgio kryptimi (ir ne tik ja) buvo statoma ešeloninė gynyba su lauko įtvirtinimais, kurią sudarė ne tik prieštankinės "piramidės", bet ir daugybė kilometrų tranšėjų, pylimų ir bunkerių, įtvirtinimų, žeminių ir minų laukų.
"Jie [rusai] turi kovotojų, kurie šiuo metu nedalyvauja pirmoje ar antroje linijoje, ar žinote, ką jie veikia užnugaryje? Kasa tranšėjas.
Štai kodėl jie turi iškastus griovius ir priešais Melitopolį, ir už Melitopolio", - rašo Kirilas Jakovlevas, Ukrainos telegramų kanalo "Broliai Jakovlevai" bendraautorius.
- Ir ten yra ne tik tranšėjos, ten yra ištisi, ****, miestai. Jie kaip hobitai: į vieną kaimą įėjo, iš kito išėjo po 3 kilometrų. Mes, deja, to neturime".
Tačiau svarbiausia, kad Rusija sugebėjo šiose pozicijose sukaupti pakankamai pajėgų ir priemonių, kad smarkiai sulėtintų besiveržiančius AFU dalinius.
Rusija sugebėjo organizuoti artilerijos ir aviacijos darbą, kuri kartu su sausumos pajėgomis kovojo su Ukrainos smogiamaisiais daliniais.
Šis priešinimasis labai apsunkino Ukrainos inžinerinės technikos, kuri užsiėmė išminavimu, darbą.
Ukrainos karinis ekspertas Sergejus Morfinovas interviu BBC teigė, kad net ir labai kuklūs laimėjimai, kuriuos pavyko pademonstruoti AFU, atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, atrodo kaip didelis pasiekimas.
"Pleištas, kurį AFU nuo vasaros pradžios padarė prie Rabotino, yra 9-10 kilometrų gylio.
O nuo jo krašto iki Tokmako dar liko apie 20 kilometrų. Turint omenyje, kad Tokmakas yra didelis įtvirtinimas, apsuptas Surovikino pagrindinės linijos. Vadinasi, pasiekti jį šį rudenį AFU yra nereali užduotis", - pripažino jis.
"Kita vertus, AFU per šią vasarą ir rudenį pavyko pralaužti pirmąją Rusijos kariuomenės masinės gynybos liniją - per minų laukus, neturint artilerijos ir pėstininkų pranašumo ir turint Rusijos pranašumą lėktuvų ir bepiločių orlaivių srityje.
Vargu ar kuri nors kita kariuomenė per pastaruosius porą dešimtmečių yra padariusi tokį dalyką", - sakė Ukrainos ekspertas.
Tačiau pergalė "taškais" kare, kurio tikslas - išlaisvinti okupuotas teritorijas, yra menka paguoda. Juk tokios operacijos sėkmės matas yra kontroliuojamos teritorijos kvadratiniai kilometrai, o ne pralaužtų tankios priešo gynybos linijų skaičius.
Karinis jūrų laivynas
Įvykių okupuotos Ukrainos žemyninėje dalyje fone AFU veiksmai jūroje ir Kryme buvo netikėtai sėkmingesni.
Galutinis Ukrainos planų pasiekti Azovo jūros pakrantę tikslas buvo Krymas, bet kadangi jie nepasiteisino, apie jo išlaisvinimą net nebuvo kalbama kaip apie tiesioginį tikslą.
2014 m. Rusijos aneksuoto pusiasalio išlaisvinimą Ukraina paskelbė kaip bendro karo tikslo - visų okupuotų teritorijų grąžinimo - dalį.
Tuo pat metu, kai judėjo link pusiasalio sąsmaukos, Ukraina pradėjo atskirą kampaniją jūroje ir pačiame Kryme. Apie jos sudedamąsias dalis rugsėjo mėn. paskelbė Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Michailas Podoliakas.
Pasak jo, ją sudarė trys punktai:
- Kova su Rusijos priešlėktuvine gynyba Kryme, kad vėliau būtų lengviau apšaudyti pusiasalį sparnuotosiomis raketomis ir atakuojančiais dronais;
- taikinys - silpnosios vietos Rusijos grupuotės tiekimo maršrutuose žemyninėje dalyje. Didžioji dalis jos karinio tiekimo keliauja per Krymą;
- priversti Rusijos Juodosios jūros laivyną palikti savo bazę Sevastopolyje.
Ši kampanija nebuvo taip plačiai nušviesta spaudoje kaip antžeminis puolimas, tačiau jūroje Ukrainai sekėsi gana sėkmingai.
Spalio 5 d. tapo žinoma, kad Rusija išvedė didžiąją dalį Juodosios jūros laivyno iš savo pagrindinės bazės aneksuotame Kryme.
Kai kurie laivai buvo perkelti į Novorosijską, o kai kurie - į Feodosiją.
Prieš tai buvo suduoti raketų smūgiai Juodosios jūros laivyno štabui, kuris buvo iš dalies sunaikintas, Sevastopolio laivų remonto gamyklos sausajam dokui, kuriame buvo smarkiai apgadintas didelis desantinis laivas ir povandeninis laivas.
Taip pat buvo atakuojamos priešlėktuvinės gynybos pozicijos.
Liepos mėn. ukrainiečiai smogė jūrų desanto be įgulos kateriais Krymo tiltui, kuris taip pat buvo smarkiai apgadintas, o eismas vienoje kelio atkarpos pusėje buvo sustabdytas kelioms savaitėms.
Rugpjūčio mėn. ukrainiečių pajėgos smogė Čongaro ir Genicos tiltams, jungiantiems aneksuotą Krymą su žemynine Ukraina.
Nors dėl šių operacijų nebuvo nutrauktas tiekimas Rusijos grupuotei, o dangaus virš Krymo nepavyko "atverti" raketoms, Juodosios jūros laivyno pasitraukimas iš Sevastopolio, net jei galbūt laikinas, yra svarbus rezultatas, kuris jau keičia jėgų pusiausvyrą jūroje.
Nepasirengimas kovoti su didelėmis formuotėmis
Amerikiečių kariniai ekspertai mano, kad Kijevas buvo priverstas sustabdyti puolimą pietiniame fronte dėl to, kad AFU sunku organizuoti tikrai dideles karines operacijas, kurioms reikia aiškaus daugelio dalinių veiksmų koordinavimo.
Fronte buvę Michaelas Kofmanas iš Karinio jūrų laivyno analizės centro (CNA) ir Robas Lee iš Užsienio politikos tyrimų instituto (FPRI) laikraščiui "Financial Times" sakė, kad Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms lengviau veikti nedideliais, lengvai manevringais šturmo daliniais, ne didesniais nei kuopa.
Tokią taktiką ukrainiečiai pasirinko susidūrę su dideliais nuostoliais vasaros puolimo pradžioje.
Ji turi privalumų - išvargina priešą, priverčia jį į mūšį pasitelkti rezervus, atskleisti savo artilerijos koncentraciją ir pasiduoti atsakomiesiems baterijų smūgiams.
Tačiau giliam gynybiniam proveržiui tokio skaičiaus karių nepakanka, priešas turi laiko perkelti pastiprinimą pavojinga kryptimi.
Be to, Kofmanas ir Lee mano, kad penkių savaičių trukmės AFU karių mokymo kursai Vakarų karinėse bazėse ir poligonuose nesuteikia jiems visaverčių bendrosios karinės kovos įgūdžių, ir su tuo sunku ginčytis.
Rusijos kariuomenė susiduria su panašiomis problemomis. Jos ypač išryškėjo pirmajame ir antrajame karo etapuose, kai nekoordinuoti masiniai bandymai šturmuoti Kijevą ir Charkovą, nesėkmingos operacijos, kuriomis siekta išstumti Šiaurės Donecą ir užimti Ugledarą, lėmė didžiulius nuostolius.
Į abiejų pusių nepasirengimą efektyviai veikti didelėmis formuotėmis, lėmusį sąstingį fronte, žurnale "Rusija globalioje politikoje" (Russia in Global Politics) ypač atkreipė dėmesį projekto "Watfor" redaktorius Sergejus Poletajevas.
"Skaitant biuletenius, kalbantis su kovotojais ir vadais, galima pastebėti: tipiškas puolimas arba pas mus, arba AFU - tai būrys arba kuopa.
Net batalionų atakos retos, o apie vieningus brigadų ar korpusų veiksmus nuo praėjusio pavasario, kai buvo suformuotas daugiau ar mažiau tankus frontas, beveik negirdėti", - apibūdina jis padėtį fronto linijoje.
"Panašiai veikia ir artilerija: baterijų salvės retos; paprastai savaeigės patrankos veikia pavieniui arba poromis.
Pavieniui, poromis skraido smogiamieji pabūklai ir fronto aviacija. Taigi didelės karių masės fronte lieka išsklaidytos, nepaverčiamos smogiamąja mase, o atakas būrio ar kuopos sudėtyje atremia nedideli bepiločiai lėktuvai, artilerija ir minų laukai, kurie būtų bejėgiai prieš junginį, veikiantį kaip vienas vienetas", - rašo Poletajevas.
Žvalgyba yra "pagrindinis priešas"
Situacija, kai nė viena pusė negali pasiekti lemiamos sėkmės mūšio lauke, turi priežasčių ir pasekmių.
Neįmanoma slapta sutelkti smogiamosios grupės ir taip pasiekti netikėtumo.
Planas lengvai apskaičiuojamas, priešas suduoda prevencinius smūgius į užnugarį, sutelkia ugnį pavojingiausiose vietose ir paprastai sėkmingai ginasi.
Neįmanoma įgyti pranašumo ore - neleidžia priešo priešlėktuvinės gynybos sistema.
Neįmanoma realizuoti pranašumo šarvuočių skaičiumi - šiuolaikinę šarvuočių ir pabūklų dvikovą dažniau laimi pabūklai. Arba mina, arba prieštankinė raketa, arba FPV dronas.
Neįmanoma greitai išvalyti laukų - plačiame fronte trūksta išminavimo technikos, o siaurame rajone tokie veiksmai iš karto matomi.
Artilerijos ugnimi negalima nušluoti priešo gynybos - nėra pakankamai statinių ar sviedinių.
Kokybė prilygsta kiekybei, ir atvirkščiai.
Dar viena pusantrų metų trunkančio karo ypatybė yra ta, kad abi pusės, pirmiausia komandosai, jau įgijo patirties ir daro mažiau klaidų, kuriomis galėtų pasinaudoti priešas.
Tačiau karo smagratis ir toliau sukasi ir šlifuoja išteklius. Dėl abipusių išpuolių šalys patiria didžiulių žmogiškųjų ir materialinių nuostolių, kuriuos reikia greitai papildyti, o tai ne visada įmanoma.
"Mums (Rusijai - BBC) pagrindinė problema, neleidžianti išeiti iš pozicinės aklavietės, yra net ne tiek NATO techninė, kiek informacinė pagalba", - mano Rusijos karo ekspertas. - Iš tikrųjų NATO žvalgyba yra pagrindinis mūsų priešas.
Jei nebūtų žvalgybos, Ukraina, nepaisant ginklų tiekimo, greičiausiai jau būtų pralaimėjusi karą vien dėl to, kad mes (Rusija - BBC) galėtume nepastebimai sutelkti pakankamai pajėgų, kad pralaužtume gynybą ir surengtume kelias sėkmingas ofenzyvas - su fronto griuvimais, apsupimu ir pan."
"Kita vertus, ukrainiečiai turi dvi problemas. Pirma, tai mūsų žvalgyba - nepaisant visų problemų, ji vis dar egzistuoja ir aptinka dideles koncentracijas.
Antra, juos veikia materialinių išteklių trūkumas; būtų gerai, kad jie turėtų daug kartų daugiau artilerijos, tankų ir šaudmenų, kad galėtų suformuoti normalų smogiamąjį kumštį. Bet jiems tiek neduodama", - pabrėžė Rusijos ekspertas.
Ukrainos karinis ekspertas Sergejus Morfinovas primena, kad dabar AFU pirmiausia reikia sviedinių artilerijai.
"Ukrainai labai svarbu gauti ir pačiai pasigaminti pakankamai 155 mm kalibro šaudmenų, o 2024 m. dėl to gali kilti problemų, nes Vakarų atsargos baigiasi, o jų pramonė dar nėra sukrėsta.
Be to, jei vėl planuojama pulti, reikia tokios nomenklatūros kaip dūminiai sviediniai (vokiečiai jų šiek tiek perduoda, bet mums reikia daugiau), inžinerinės technikos ir minų valymo įrangos (įskaitant nešiojamąją, analogišką "Trail")".
Taip pat svarbu visų rūšių šaudmenys HIMARS ir M270.
"Manoma, kad tokių pabūklų reikia net labiau nei paleidžiamųjų "Haimars" - teko girdėti su artileristais bendraujančių asmenų vertinimų, kad rusų taikinių yra daug daugiau nei raketų AFU", - sakė specialistas.
O Ukrainai taip pat labai reikia didesnės oro gynybos - dėl didėjančio rusiškų "haimerių" ir galbūt sparnuotųjų bei balistinių raketų skaičiaus.
"Čia pirmiausia kalbame apie PATRIOT ir SAMP/T, plius "Gepardai" ir BC prie jų. Pagaliau bus svarbu, kad F-16 pagaliau taptų įvairių ginklų platforma", - sako Sergejus Morfinovas.
Pozicinis nereiškia statiškas
Pozicinį pobūdį karas pradėjo įgauti dar 2022 m. vėlyvą rudenį.
Paskutinė didelė operacija, per kurią Kijevas galėjo kalbėti apie lemiamų tikslų pasiekimą, buvo Rusijos kariuomenės atsitraukimas iš dešiniojo Dniepro kranto.
Tada Ukraina sugebėjo ne tik išvaduoti visą dešinįjį Chersono srities krantą, bet ir nubrėžti fronto liniją palei Dnieprą.
Tai leido abiem pusėms išlaisvinti nemažai pajėgų, nes didelė vandens kliūtis leidžia išlaikyti frontą mažesnėmis pajėgomis.
Nors nuo to laiko ir Rusija, ir Ukraina surengė po vieną gana stambią operaciją (rusai užėmė Bachmutą, o ukrainiečiai pasistūmėjo prie Orechovo), sausumos karo pobūdis iš esmės nepasikeitė.
Vis dėlto pozicinis karas ir toliau išlieka manevrinis karas, ir tame nėra jokio prieštaravimo.
Esmė ta, kad bet kokiam puolimui "žaibiško karo" stiliumi reikia sukaupti didelius išteklius, kad vienoje vietoje būtų pasiektas daugkartinis pranašumas prieš priešininką, sugriauta jo gynyba. Toks smūgis, jei jis sėkmingas, sugriauna gynybos logistikos ir kariuomenės valdymo sistemą, sukelia chaosą ir lemia lemiamą pergalę.
Pozicinio karo tikslas - nualinti priešą, priversti jį perkelti ir išleisti rezervus bei reaguoti į naujus iššūkius.
Galiausiai toks karas gali sudaryti sąlygas lemiamam smūgiui. Tai sudėtingesnis karas, reikalaujantis daug daugiau vadų įgūdžių.
Jį galima palyginti su bokso rungtynėmis, kur "žaibo karas" yra bandymas baigti rungtynes nokautu, o pozicinis karas - bandymas išsekinti priešininką ir laimėti taškais.
Šiuo metu nė viena pusė akivaizdžiai negali sukaupti tiek jėgų, kad sukurtų smogiamąjį kumštį, daug kartų viršijantį priešininko pajėgas.
Be to, tose kryptyse, kur kiekviena iš kariuomenių bando žengti į priekį, priešininkas turėjo laiko pasirengti gynybai tiek, kad besiveržiančių pajėgų pranašumas turi būti dar didesnis.
"Tik pranašumas materialine, ugnies galia galės kompensuoti skaidrumą, "karo rūko" nebuvimą", - sako Rusijos karo ekspertas. - Jei galite matyti priešą, jėgų santykio 3:1 [jo naudai] gali nepakakti. Bet jei [priešas sugeba] susitelkti, pavyzdžiui, 20:1, tai (skaidrumas - BBC) jums nepadės", - sako jis.
Ko tikėtis žiemą?
Pozicinis karo pobūdis nereiškia, kad šalys nebandys pulti. Būsimų operacijų kryptys yra pažymėtos: AFU suaktyvėjo kairiajame Dniepro krante ir tęsia atakas Zaporožės srities pietuose, Rusijos kariuomenė tęsia šturmo atakas, siekdama apsupti Avdejevką, ir taikosi į Kupianską ir galbūt Limaną.
Tikėtina, kad šios operacijos bus riboto pobūdžio. Artėjant naujai žiemos kampanijai abi pusės stengsis užimti palankesnes pozicijas, išlaikyti iniciatyvą ten, kur ji yra, ir susigrąžinti ją ten, kur jos nėra.
"AFU puolimas gali tęstis ir žiemą. Prisimename, kad 2014-2015 m. kovos gana aktyviai tęsėsi Donecko oro uosto rajone ir per mūšį dėl Debalcevo, o praėjusią žiemą - Bachmute ir Ugledare", - nurodo Sergejus Morfinovas.
Tačiau taip gali ir neįvykti, sako ekspertas. "Pirma, nelabai aišku, kiek įmanoma judėti pirmyn per užminuotus laukus, jei bus daug sniego.
Jei bus šaltis-atšalimas, tai lemia minų migraciją, kai net išminuoti praėjimai gali vėl tapti užminuoti. Yra ir atsargų veiksnys - nežinia, kiek jų turi AFU, ir šaudmenų veiksnys."
"Abiem pusėms realu kelti pirmiausia gynybines užduotis, tačiau aktyvi gynyba įmanoma ir Rusijai", - mano Rusijos karinis ekspertas.
"Kartu nereikia tikėtis jokių didelių, strateginių puolimų, kad - vieną kartą - ir užimtų regioninį centrą, pvz.
Dabar matome, kad Avdejevkos apsupimo užduotis sprendžiama labai sunkiai ir su neaiškiais rezultatais", - sakė jis.
BBC
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą