Šį reikalavimą galima vadinti ultimatumu ir jis rodo, kad Maskva derybų tarp Prezidentų J.Biden ir V.Putin bei Europos didžiųjų valstybių lyderių skambučius Vladimirui Putinui siekiant toliau derėtis, jų pažadai ir bandymai suteikti viltį dėl galimų esminių nuolaidų Rusijai, nevertina teigiamai ir tai jos netenkina.
Kremlius atvirai sako, kad žodiniai susitarimai, pažadai, gražios kalbos ir galimi teigiami įvertinimai yra niekuo verti, jei jie nėra patvirtinti darbais ir rašytiniais susitarimais. Dėl to Rusijos vadovybė Vakarų lyderių veiksmus vertina kaip bandymą apgauti Rusiją, kartu išlaikant ją maksimaliai ramią ir tokiu būdu išvengiant jos karinio atsako.
Kremlius įsitikinęs, kad tikrasis Vakarų siekis yra Rusiją susilpninti, išsekinti, sugriauti iš vidaus ir ją nugalėti Šaltojo karo tarp JAV ir Rusijos pavyzdžiu. Reikia pažymėti, jog Maskva susidariusią padėtį vertina labai realiai ir kartu imperialistiškai.
Šio ultimatumo laukiau, nes pastarųjų metų įvykiai vedė prie to. Kodėl Rusija tokio ultimatumo nepaskelbė anksčiau? Manau dėl to, kad sankcijos nebūdavo pavojingos valdžiai ir valstybės stabilumui, pakenčiamo lygio diplomatiniai, politiniai, ekonominiai, kariniai santykiai su NATO ir Vakarų valstybėmis ir, žinoma, Kinijos paramos stoka.
Nepakankamas pasiruošimas visapusiškai konfrontacijai bei palankių sąlygų nebuvimas atgrasydavo nuo agresyvių karinių avantiūrų. Be to, Kremlių dabar verčia skubėti jo paslėptos, nematomos paprastam žmogui propagandos aptikimas ir kariavimas šiame aukščiausiame propagandos lygmenyje. Juk propagandinio karo frontas iš JAV ir Jungtinės Karalystės eina Maskvos link. Šiuo metu yra atėjęs iki Lietuvos.
Tiesa, Lietuvoje karaliauja Rusijos nematoma propaganda ir jos specialiųjų tarnybų režisuojama valdžia ir politinis procesas, tačiau skandalas dėl baltarusiškų trąšų ir atsiradęs elite pasipriešinimas Rusijos įtakai rodo, kad kova mūsų šalyje turėtų būti rimta. Tai labai pavėluotas, bet teisingas ir taiklus JAV žingsnis, kuris susijęs su dalies JAV problemų sprendimu, Rusijos įtakos pasaulyje mažinimu bei NATO valstybių visuomenių stabilumo ir sienų stiprinimu.
Rusijos ultimatumo kontekste labai svarbu pažymėti Kinijos faktorių, kuri turbūt pirmą kartą taip akivaizdžiai įsitraukė į Europos reikalus paremdama Rusiją.
Rusijos ultimatumo kontekste labai svarbu pažymėti Kinijos faktorių, kuri turbūt pirmą kartą taip akivaizdžiai įsitraukė į Europos reikalus paremdama Rusiją. Kinijos aktyviam įsitraukimui į Europos reikalus bei į Rusijos ir NATO konfrontaciją, tenka pastebėti, padėjo ir Lietuva. Juk Lietuvos karas su Kinija labai skaldo Europą ir stumia ES į konfrontaciją su Pekinu, ko labai nori JAV.
Tačiau toks Lietuvos valdžios elgesys naudingas ne tik JAV, bet ir Rusijai, nes ji tampa labai naudingu draugu, padedančiu realizuoti Kinijos interesus Europoje. Taigi Lietuva tapo veikėja didžiųjų pasaulio jėgų santykiuose. Deja, tai turi savo kaštus.
Taip pat noriu atkreipti skaitytojo dėmesį į Vatikano ir Rusijos religinės ir politinės vadovybės santykius. Tie santykiai yra įtartinai geri ir prezidentas Vladimir Putin net siūlosi tapti ne tik pravoslavų gynėju, bet ir visų krikščionių.
Tikėkimės, kad iki to neprieis, nes Lietuva turėjo tokios liūdnos istorinės patirties, kai Rusijos carai neprašyti gynė, atseit, skriaudžiamus LDK pravoslavus.
Dėl to ne tik Lietuvos bažnytininkams verta susimąstyti ir jokiu būdu nedalyvauti politiniuose procese Rusijos pusėje (pvz., kaip buvo D.Grybauskaitės atveju), bet ir Lenkijos bei kitų šalių bažnytininkams.
Manau, galima Vatikano ir Rusijos sąjunga sukeltų tiktai dar didesnį susipriešinimą, susiskaldymą Vakarų valstybėse. Kita vertus, silpnėjant paslėptos Rusijos specialiųjų tarnybų propagandos įtakai Vatikanui ji taps nebereikalinga ar net labai žalinga. Ši sąjunga yra netvirta ir ilgainiui pasmerkta žlugti, bet Vakarų valstybėms pridaro daug bėdų.
Priešpriešoje tarp JAV ir Rusijos yra labai svarbus Izraelio saugumo klausimas, tai labai aštrina konfrontaciją ir situacijos tampa sudėtingesnės bei nelokalios. Pavyzdžiui, nors visur kalbama, kad JAV ir Rusijos Prezidentų derybose svarbiausi yra strateginės ginkluotės ir Ukrainos klausimai, tačiau Jungtinėms valstijoms bene svarbiausias yra Izraelio saugumo klausimas.
Rusijos įsigalėjimas Sirijoje ir Irano klausimas šiuo metu Izraeliui saugumo požiūriu yra pats svarbiausias, todėl JAV priversta į tai atsižvelgti ir veikti Izraelio naudai. Dėl to Vašingtono pozicijos Maskvos atžvilgiu tampa silpnesnės, o Maskvos pozicijos Vakarų valstybių atžvilgiu - stipresnės.
Tai taip pat augina Kremliaus agresyvumą. O Izraeliui Rytų Europa, Kaukazas, Vakarų ekonominis spaudimas yra poveikio priemonės, per kurias jis gali paveikti Maskvą.
Galima teigti, kad Rusijos ultimatumas dar nevertintinas kaip Šaltojo karo metais Karibų krizės metu pasiektas aukščiausias konfrontacijos taškas dėl Kuboje dislokuoto TSRS atominio ginklo, tačiau netoli jo esama.
Nors tiesioginės konfrontacijos tarp Izraelio ir Rusijos nėra, labai blogų santykių nėra, bet Izraelio saugumo klausimai užima pernelyg daug vietos Vakarų ir Rusijos konfrontacijos darbotvarkėje. Manau, atskyrus Izraelio problemas nuo Rytų Europos, įtampa mūsų regione sumažėtų.
Juk Izraelio nei Rusija, nei Iranas nesiekia sunaikinti, jos tik nori turėti poveikio svertus.
Viską apibendrinus, galima teigti, kad Rusijos ultimatumas dar nevertintinas kaip Šaltojo karo metais Karibų krizės metu pasiektas aukščiausias konfrontacijos taškas dėl Kuboje dislokuoto TSRS atominio ginklo, tačiau netoli jo esama.
Staigaus įtampos sumažėjimo artimiausiu metu nematau ir teigiamos įvykių atomazgos laukti tuoj po ultimatumo neverta.
Mindaugas Pliauga
„Vakarų ekspreso“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su Nuomonių rubrikos tekstų autorių nuomone. Už publikuojamų komentarų, nuomonių turinį atsako autoriai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą