Saugumo srities ekspertas Audrius Butkevičius: „Gaisrą“ Afrikoje dar galima suvaldyti"

- Nepaisant Europos ir dalies aplinkinių valstybių paskelbtų sankcijų, Nigeris sulaukė Viktorijos Nuland (Victoria Nuland), JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos politiniams reikalams, vizito. Kodėl JAV staiga susidomėjo šia šalimi?

- Jungtinės Valstijos čia ieško prarastos garbės. Nigeris yra pakankamai turtingas gamtiniais ištekliais, todėl amerikiečiai nenori taip lengvai perleisti jo rusų įvaizdžio įtakon.

Sakau įvaizdžio, nes dar nėra aišku, kiek iš tikro šalyje veikia rusų įtaka, ir už kiek buvo samdyti gatvėse Rusijos vėliavomis mojavę vyrukai.

Taip pat dar negalima tiksliai įvardinti, kas šalyje buvo padaryta Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir kitomis rankomis. Rusijos ir Ukrainos žmonės puikiai moka inscenizuoti ypatingai sėkmingą veikimą todėl tai, kas čia įvyko, man labiau panašu į inscenizaciją

. Kitaip sakant, rusai demonstratyviai sureikšmino savo įtaką pakeičiant Nigerio valdžią, o po perversmo buvo matyti daugybė demonstracinių elementų, rodančių, kad viešųjų ryšių specialistai tinkamai atliko savo darbą.

Visgi negalima abejoti tuo, kad perversmas įvykdytas taikantis prie Rusijos interesų bei siekiant sukurti dar vieną įtampos bei tikėtino karo židinį. Tai leistų nukanonizuoti tiek vakarietiškos ginkluotės tiekimą, tiek nukreipti dėmesį nuo to, kas vyksta Ukrainoje, kadangi daugelis Ukrainos karo europinių žaidėjų turėjo ir turi savo interesų Afrikoje.

O pirmas šiame sąraše yra telefoninis V.Putino draugelis, Prancūzijos vadovas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron).

Taip pat, nepaisant to, kad neatsakytų klausimų dar liko, akivaizdu, jog Amerikai buvo skaudžiai smogta. Jungtinėms Amerikos Valstijoms nėra labai sveika tokiu būdu prarasti pozicijas Afrikoje, kur ji irgi tiek metų mėgino įsitvirtinti.

Nereikia amerikiečiams ir naujo karo Afrikoje, kadangi jie su šio kontinento valstybėlėmis yra susisaistę įvairiais įsipareigojimais, apie kuriuos aiškios informacijos irgi trūksta.

Apibendrinant galima pasakyti, jog V.Nuland išskubėjo ginti turimų pozicijų, kadangi šios gerokai susvyravo.

- Nigerio chuntai buvo pareikštas ultimatumas, bet ji atmetė jį. Ką toliau darys ECOWAS (Vakarų Afrikos valstybių ekonominė bendrija)?

- Remiantis savo asmenine patirtimi galiu pasakyti, kad Afrikoje vyrai žodžiais nesisvaido. Jeigu jie pasakė, kad nepaklusimo atveju atakuos, tai taip ir bus. O Nigeris, matyt, jaučia ne tik artimiausių kaimynių, bet ir Rusijos palaikymą, todėl elgiasi savaip. Kaip minėjau, sunku dar tiksliai įvertinti Rusijos „nuopelnus" įvykusiame perversme, tačiau, kalbant apie jos pažadus afrikiečiams, yra akivaizdu, kad konfliktą čia sukėlė būtent ji.

Be to, rusai nuolat stiprino savo įtaką šiame regione.

Draugystė su Rusija Afrikos šalims reiškia lengvesnį priėjimą prie ginklų bei didesnes karines galimybes, tačiau konflikto Sahelyje (biogeografinis ir ekoklimatinis regionas šiaurinėje Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, kuris neretai laikomas jos dalimi - aut. past.) vien karinėmis priemonėmis gali nepavykti išspręsti, o ekonominių ir struktūrinių problemų sprendimų kitame žemyne esanti ir pati į karą įsivėlusi šalis pasiūlyti negalės.

Tad lauksime kito ECOWAS žingsnio.

- Tačiau bendrijos pozicijai pritaria ne visi. Štai Malis ir Burkina Fasas stojo Nigerio pusėn.

- Štai čia viskas visiškai aišku. Tai yra tos šalys, kuriose irgi vyko kariniai perversmai, bei kurios buvo sulaukusios ECOWAS sankcijų. Kariškiai palaiko kariškius.

Nenustebsiu, jeigu paaiškės, kad prie to nagus prikišusi ir Rusija, nes, kaip minėjau, pastarajai didelis karinis konfliktas Afrikoje yra naudingas. Tai būtų Vakarams primesta situacija, kurios ignoruoti jie negalėtų.

Toks savotiškas rusų atsakas prancūzams už jų ukrainiečiams perduotas raketas „Scalp".

- Viskas veda link to, kad kils dar vienas karas?

- Esu tuo įsitikinęs. Mano patirtys Konge, Gvianoje ir kažkiek Ruandoje leidžia prognozuoti būtent tokią tolesnę įvykių eigą. Beje, tą patį sako ir kolegos iš Afrikos, kurie yra arčiau viso šito ir tiksliau gali įvertinti esamą situaciją.

- Ar galima prognozuoti karo apimtis ir jo baigtį?

- Šiuo metu tai padaryti būtų labai sunku, nes į konfliktą gali įsijungti valstybės, kurių interesų mes šiandien dar neįžvelgiame, bet jie tikrai egzistuoja. Į Afriką tvirtai įkėlė koją kinai ir jie niekur iš čia nesitrauks. Savo interesų nebeslepia Rusija. Jų gali turėti ir britai bei vokiečiai, nes seni kolonijiniai ryšiai vaidina labai didelį vaidmenį.

Norint tiksliau suprasti, kas vyksta Afrikoje ir pačiame Nigeryje, būtina gerai išmanyti tiek jo, tiek aplinkinių šalių kolonijinės epochos istoriją.

Reikia žinoti, kokios korporacijos ir kuriose vietose nusitaikė į naudingųjų iškasenų telkinius. Tam būtina išsami, rimta analizė, nes, neabejoju, kad perversmas Nigeryje aukštyn kojomis apvertė ne vieno stambiojo investuotojo planus.

Šiuo metu aišku tik tai, kad tie žmonės, kurie padegė šią „parako statinę", puikiai žinojo, ką daro ir ko siekia.

- Kiek konfliktas Afrikoje paveiktų situaciją Ukrainoje?

- Jeigu toks visgi prasidės, sudėtingesni taps ginklų tiekimo klausimai.

Vakarų šalims teks perskirstyti finansavimą, o kruvini susirėmimai ar net atskirų tautų genocidas, kuris dažniausiai lydi konfliktus Afrikoje, netruktų nukreipti pasaulio dėmesį nuo Ukrainos įvykių.

- Kaip tai paveiks pasaulinę ekonomiką?

- Į šį klausimą tiksliai atsakyti negaliu, bet žinau, kad pats savaime iškasenų buvimas ar net jų gavyba dar nereiškia, jog jos pakliūva į rinkas. Čia situacija analogiška kaip ir su deimantais. Jeigu visi jie, kiek jų yra iškasta, patektų į rinką, kainos kristų labai smarkiai.

Visi tai supranta, todėl didžioji dalis deimantų saugiai dulka sandėliuose, o į rinką patenka tik labai mažas jų kiekis.

Analogiška situacija yra ir su naudingosiomis iškasenomis. Man dirbant Konge vyko du karai, kuriuos vadinome „vario karais".

Jie buvo sukelti tam, kad į rinką nepatektų kainas galintis paveikti vario perteklius. Apie Nigerį ir čia veikiančias korporacijas tiek informacijos neturiu, tačiau pažadu šiuo klausimu pasidomėti.

- Kokią įtaką naujas konfliktas turėtų pabėgėlių problematikai?

- Kadangi jie ir dabar bėga, tai nemanau, jog kažkas iš esmės pasikeistų. Prognozuočiau, kad didžioji dalis jų pasklistų toje pačioje Afrikoje ir būtų apgyvendinti internavimo stovyklose.

Kažkas gali pajudėti į Šiaurės Afriką, kur nebėra juos galėjusio sulaikyti ilgamečio Libijos vadovo Muamaro Kadafio (Muammar al-Gaddafi).

Matyt, labiausiai padaugėtų tų, kurie mėgintų pasinaudoti kilusiu karu kaip galimybe persikelti į Europą, tačiau abejoju, kad sulauksime didžiulės atvykėlių bangos.

- Ką gali padaryti Europa, kad to nenutiktų?

- Europa turi atsakyti į klausimą, kas yra geriau - karas Nigeryje ar demokratiją užgniaužusi chunta? Aš pasisakyčiau už karą ir bandyčiau susidoroti su jo pasekmėmis.

Juolab kad tai vienu chirurgiškai tiksliu smūgiu būtų galima išspręsti Rusijos dalyvavimo Afrikos politikoje problemą.

Visgi, turint omenyje Europos Sąjungos lyderių vykdomą amžino atidėliojimo politiką, manau, kad bus pasirinktas kitas sprendimo variantas.

- Vakarams tikrai užtektų tam jėgų? Nes juk, be Ukrainos, dar auga įtampa ir Kinijos-Taivano santykiuose?

- Pradėkime nuo to, kad Taivano klausimas pernelyg sąmoningai sureikšminamas. Kinija, kurioje ką tik prasidėjo nemenka raketų krizė, kai tenka skubiai nuimti už raketinius dalinius ir kosmines programas atsakingus asmenis, turi ką veikti ir be Taivano. Ginklais ji gal ir žvangins, bet į salą artimiausiu metu tikrai nesikėsins.

Ukrainoje padėtis daugiau mažiau aiški, tad Vakarams tikrai užtektų galių suvaldyti Afrikoje beprasidedantį „gaisrą". Tik tam reikia pasiruošimo bei strategijos.

Deja, europiečiai vis dažniau savo neveiklumą mėgina pateisinti tokiais terminais kaip „demokratija" ar „žmogaus teisės", „nepastebėdami", jog priešininkas veikia taip, tarsi šių terminų net nebūtų girdėjęs.

Jeigu požiūris į situaciją nepasikeis, nors ir turėdami reikiamus pajėgumus, Vakarai jų nepanaudos.

- Kaip šioje situacijoje reikėtų elgtis Lietuvai?

- Lietuva turėtų, kiek pajėgi, inicijuoti aktyvią Europos Sąjungos poziciją, nes pasyvi reikš pabėgėlius, konflikto plitimą ir augančią Rusijos įtaką, kuri čia panaudojo seną strategiją „gaisrą gesinti gaisru".

Aišku, nuo Lietuvos mažai kas priklauso, bet kiek priklauso, ji privalo padaryti: ES turi būti išaiškinta, kad ramybę žemyne garantuoja problemos sprendimas, o ne sprendimo atidėliojimas.

Visgi, kadangi jokių veiksmų iš Lietuvos valdžios pusės nepastebiu, imu įtarti, jog ministrai net nežino, kur tas Nigeris yra ar painioja jį su Nigerija, todėl tinkamo jų veikimo taip ir nesulauksime.

Trumpai apie Nigerį

• Nigerio Respublika (Nigeris) - valstybė Vakarų Afrikoje. Ribojasi su Alžyru ir Libija šiaurėje, Čadu rytuose, Nigerija ir Beninu pietuose, Burkina Fasu ir Maliu vakaruose.

• Plotas 1 267 000 km².

• Prieš 5 metus šalyje gyveno 21 milijonas 563 600 žmonių.

• Nigeris yra skurdžiausia pasaulio valstybė, užimanti paskutinę vietą Jungtinių Tautų vystymo programos žmogaus socialinės raidos indeksų sąraše.

• Nigeris - į pietus nuo Sacharos esanti šalis, neturinti prieigos prie jūros. Pagrindinės šalies ūkio šakos yra natūrinė žemdirbystė, gyvulininkystė ir vieno didžiausių pasaulyje urano klodų naudojimas.