Savivaldos rinkimai: žmonės tikisi supermenų, o gauna „vestuvių generolus“

Rinkimai visada siejami su naujomis viltimis. Žmonės pagrįstai tikisi, kad naujai išrinkta valdžia dirbs geriau, išspręs įsisenėjusias problemas. Jau dabar iš savo aplinkos girdžiu pasakymus, kad „ateis naujas meras, gal pagaliau pajudins Klaipėdos reikalus“ ir panašiai.

Politikai, kurie kandidatuos į Klaipėdos valdžią, taip pat, žadės žmonėms daug dalykų naujų padaryti, net tų, kurių jie negali.

Praeis rinkimai, pradės darbą nauja miesto valdžia ir, deja, po kiek laiko ji pripažins, kad daug kas nuo jos nepriklauso, nes labai daug galių turi Vilniaus centrinė valdžia.

Rinkimai yra demokratijos šventė, bet labai svarbu pasižiūrėti ką realybėje gauna į šią šventę išsiruošę žmonės?

Balsuodami už vieną ar kitą politinę jėgą arba asmenybę, jie sudeda daug vilčių, bet ar meras su savivaldybės taryba turi pakankamai jiems suteiktų galių, kad pateisinti žmonių viltis? Tikrai, kad ne.

Paanalizavus Lietuvoje veikiančius įstatymus, labai greitai suprasime, kad savivaldybių galios yra labai simboliškos. Vietinė valdžia yra paversta statistais ir centrinės valdžios vietininkais, o dažnu atveju, tiesiog kasininku, kuris išmoka iš Vilniaus pervestus pinigus.

Savivaldybės funkcijos yra skirstomos į savarankiškąsias ir valstybės deleguotas. Net ir savarnkiškos savivaldybės funkcijos yra smukmeniškai reglamentuotos valstybės institucijų. Nei žingsnio į kairę, ar dešinę.

Jokios savarankiškos politikos savivaldybė neturi galimybės vykdyti. Pavyzdžiui, norėdama spręsti dėl socialinių pašalpų ar kompensacijų skyrimo, steigti ar uždaryti biudžetines įstaigas, savivaldybė turi griežtai laikytis Vilniaus nustatytų taisyklių.

Atsiklausti centrinės valdžios privalo net tada, kai reikia prižiūrėti vietinės reikšmės kelius ar miesto gatves.

Situacija visiškai absurdiška, ateis žmonės prašyti mero, kad senai netvarkytą gatvę išasfaltuotų, o meras pirštais rodys į Kelių direkciją ar Susisiekimo ministeriją, kad šios neskyrė pakankamai lėšų.

Išleidus pinigus, savivaldybės darbuotojams dar reikia paruošti Vilniui ilgas atsakitas apie atliktas veiklas ir lėšų panaudojimą. Tam reikalui savivaldybėse reikia išlaikyti net atskirus etatus ataskaitoms ruošti.

Savivaldybės beveik neturi finansinio savarankiškumo. Pavyzdžiui, 2020 m., net 49 proc. (1,59 mlrd eurų) visų Lietuvos savivaldybių biudžetų buvo paskirta valstybės deleguotų ir savarankiškų švietimo funkcijų finansavimui. Dėl pusės savo biudžetų, savivaldybės net nesprendžia, jie automatiškai nukreipiami švietimo reikmėms.

Vis gi, kodėl dėl konkretaus vaikų darželio ar mokyklos Klaipėdoje, viską turi nuspręsti Vilniuje esanti centrinė valdžia? Kyla klausimas, ar ji iš viso pajėgi tai daryti?

Kodėl priešmokyklinio ugdymo ir bendrojo lavinimo organizavimo išimtinai neperduoti į savivaldybės rankas. Juk čia, vietoje gyvenantys žmonės geriausiai ir žino, kaip tvarkyti vietos švietimo reikalus.

Suomijos švietimo sistema yra laikoma viena geriausių pasaulyje. Tačiu ji yra ir labiausiai decentralizuota.

Suomijos Švietimo ministerija yra atsakinga tik už švietimo politikos formavimą, tai yra mokymo turinį, o visus kitus reikalus tvarko savivaldybės ir pačios mokyklos. Kodėl negalime tai įgyvendinti ir Lietuvoje?

Savivaldybė turi labai mažai finansinio savarankiškumo. Gyventojų pajamų mokestis (GPM) yra pagrindinis savivaldybės savarankiškų pajamų šaltinis- sudaro apie 80 procentų visų biudžeto savarankiškų pajamų.

Kokias vizijas gali įgyvendinti, kai neturi svarankiškos pajamų politikos ir esi priklausomas tik nuo Vilniaus valdininkų malonės?

Jau ilgą laiką Lietuvoje, sudarant savivaldybių biudžetus galioja pusiau komunistinė praktika. Iš turtingesnių savivaldybių dalį surinkto Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) yra atimama ir atiduodama mažiau pinigų surenkančioms savivaldybėms.

Šiuo metu centrinė valdžia labiausiai skriaudžia 4 savivaldybes: Vilnių, Kauną, Klaipėdą ir Neringą.

GPM pajamų perskirstymą kiekvienais metais iš naujo nustato LR Seimas, priimdamas LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą.

Pavyzdžiui, 2019 m. Vilniaus miestui buvo palikta tik 52, 17 % viso surinkto GPM mokesčio, Kaunui- 73,32 %, Klaipėdai- 84,98 %, Neringai- 58 %.

Ką tai reiškia skaičiuojant pinigais? Jeigu per 8 šių metų mėnesius Vilnius iš GPM mokesčio surinko apie 236 milijonus eurų, tai beveik tiek pat – apie 230 milijonų eurų buvo atimta ir iškeliavo į valstybės iždą, iš kurio vyksta perskirstymas kitų savivaldybių reikmėms.

Kaunas per tą patį laikotarpį prarado apie 30 milijonų eurų, Klaipėda- apie 10 milijonų eurų.

Tokia „baudžiavinė“ tvarka, kada turtingiau gyvenančios savivaldybės privalo dalį savo teritorijoje surenkamų mokesčių atiduoti kitiems, yra neteisinga čia gyvenančių žmonių atžvilgiu.

Jeigu žmonės čia netinginiauja, o dirba, reiškia ir daugiau uždirba. Jeigu daugiau uždirba, tai sumoka ir daugiau mokesčių. Todėl, jie pagrįstai nori, kad jiems būtų sukurta kokybiškesnė gyvenimo aplinka, patogesnė infrastruktūra ir t.t.

Tačiau, dalis jų sumokėtų mokesčių atkeliauja į savivaldybes, kurios dėl įvairių priežasčių neturi tiek daug darbo vietų, o atlyginimai yra mažesni.

Tokia „svieto lyginimo“ tvarka visiškai neskatina ir nemotyvuoja savivaldybių vadovų stengtis. Kam stengtis turtingesnių savivaldybių vadovams, kad verslui sektųsi, jeigu surinkus daugiau mokesčių, jie bus atimti?

Lygiai, taip pat, kam vargti ir rūpintis neturtingų savivaldybių vadovams taupyti pinigus bei organizuoti naujų darbo vietų kūrimą, jeigu jie yra garantuoti, kad trūkstamas lėšas savivaldybei išlaikyti jie gaus iš centrinės valdžios.

Suteikus didesnį finasinį savarankiškumą savivaldybėms, tokios atgyvenusios tvarkos privalome atsisakyti. Pačios savivaldybės turėtų būti atsakingos už savo finasinę- ūkinę veiklą.

Kaip žmonės gyvena pagal savo pajamas, taip ir savivldybė turėtų gyventi pagal savo kišenę.

Tada atsirastų daugiau politinės atsakomybės ir supratimo, kad reikia ieškoti sprendimų, kurie skatintų naujų darbo vietų kūrimą, kad žmonės gyventų ne iš pašalpų, o iš savo algos ir galėtų susimokėti mokesčius.

Pastaruoju metu Lietuvoje vykdyta regionų plėtros politika, taip pat prisidėjo prie kai kurių regionų nuskurdinimo.

Pavyzdžiui, skirstant ES fondų lėšas, prioritetas buvo ne naujų pramonės objektų pritraukimas, ne infrastruktūros kūrimas naujiems fabrikams ir gamykloms, o tuščioms miestelių aikštėms ir parkams tvarkyti.

Suinvestavę pinigus į betoną ir trinkeles, savivaldybės, kurios ir taip vos galą su galu suduria, dabar dar turi visas šias grožybes prižiūrėti ir išlaikyti.

Norint užkurti pramonę regionuose, kartais nereikia didelių investicijų, užtenka racionalių valdžios sprendimų. Pavyzdžiui, medienos apdirbimo pramonės įmonės, dažniausiai įsikūrusios regionuose, susiduria su žalaivinės medienos trūkumu, nes didžioji jos dalis iš Lietuvos miškų yra parduodama į užsienį.

Sutvarkius pardavimo tvarkas taip, kad pirmiausiai būtų aprūpinamos Lietuvoje veikiančios įmonės, kuriančios pridėtinę vertę, turėtume ir ekonomiškai stipresnius regionus. Žmonės turėtų darbo, valstybė surinktų daugiau mokesčių. Būtent taip, savo medienos rinką saugo Skandinavijos valstybės.

Visuomenės ląstelė yra ne žmogus ar šeima, bet darbo vieta. Kas iš tos šeimos, kurioje nei vienas neturi darbo ir gyvena iš pašalpų.

Todėl, planuodami būsimas investicijas regionuose, pirmenybę vienareikšmiškai turime teikti naujų, kiek įmanoma, geriau apmokamų, darbo vietų kūrimui. Atsiras veikiančios įmonės, biurai, paslaugų centrai, tada atsiras ir gyvybė. Kad tai įmanoma, rodo pastarųjų dienų pavyzdys- Molėtuose duris atvėrusi didelė naujų technologijų gamybos įmonė.

Norint ateityje turėti tikrą ir nepriklausomą savivaldą, reikia pakeisti mokestinius įstatymus. Pavyzdžiui, į savivaldybių biudžetus patenka NT mokestis, gaunamas tik iš komercinės paskirties objektų.

O fizinių asmenų NT sumokamas mokestis keliauja į centrinį šalies biudžetą. Kodėl? Fizinių asmenų NT mokestis visame pasaulyje yra laikomas „tradiciniu“ vietiniu mokesčiu.

Šis mokestis yra lengvai siejamas su konkrečia teritorija ir yra lengvai administruojamas. Tokį mokestį turi Airija, Australija, Belgija, Danija, Ispanija, Italija, JAV, JK, Kanada ir kitos išsivysčiusios pasaulio valstybės, ir jis išskirtinai priskiriamas savivaldybių biudžetams.

Kaip ir pelno mokestis. Šiuo metu visas sumokėtas pelno mokestis keliauja į centrinį valstybės biudžetą. Kur kas teisingiau ir efektyviau būtų, kad dalis sumokamo pelno mokesčio liktų toje aplinkoje, kur verslas veikia. Tada ir vietos politikai turėtų daugiau motyvų stengtis, kad vietiniams verslams labiau sektųsi.

Lietuvos Finansų ministerija, kaip kalėjimo prižiūrėtojas, labai griežtai prižiūri savivaldybes, kad jos mažai skolintųsi. Savivaldybės jau dabar sako, kad jos negali pasinaudoti ES fondais, tam kad būtų finansuojami įvairūs reikalingi infrastruktūros ir ekonominiai projektai, nes neturi savo 15 procentų įnašo.

Taip ir plaukia pinigai pro šalį, o žmonės nesulaukia jiems reikalingos ir patogios infrastruktūros. Tokia tvarka yra pražūtinga ir apvagianti Lietuvos žmones.

Nes didžioji dalis kitų valstybių netaiko panašių suvaržymų ir leidžia savivaldybėms skolintis daugiau, tam, kad būtų galima finasuoti naujų gatvių, tiltų, pastatų, susisiekimo linijų statybas.

Kodėl iš viso, valdininkai iš centro turi prižiūrėti savivaldybės finansus, lyg čia susirinktų sukčiai ar blogo linkę žmonės. Savivaldybės ir pačios yra pajėgios vykdyti atsakingą finansų politiką, be priežiūros iš „viršaus“.

Pagaliau yra bankai, kurie prieš skolindami įvertins visas rizikas geriau, negu centrinės valdžios „prižiūrėtojai“. Juolab, kad savivadybių bendra skola yra tik apie 0,5 mlrd ir sudaro vos 2,8 procento visos valdžios sektoriaus skolos.

Jeigu naujai išrinktas Klaipėdos meras ir miesto taryba neturės savarankiškų galių ir finansų spręsti konkrečius miesto reikalus, jeigu miesto gyvenimas ir toliau priklausys nuo ministerijų ir visokių žinybų malonės, tai niekas iš esmės nepasikeis klaipėdiečių gyvenime.

Vėl kaltinsime naują valdžią, o ji, kaip „vestuvių generolai“ taps tik šventinių kalbų sakytojais ir iškilmingų juostelių karpytojais.

P.S. Šiek tiek vilčių dėl platesnių savivaldos teisių teikia prasidėjusi žemės reforma, kuria norima žemės reikalų tvarkymą iš Nacionalinės žemės tarnybos perduoti savivaldybių žinion.

Tai yra pozityvus žingsnis, kuris jau seniai turėjo būti žengtas. Pagyvensim, pamatysim, ar žadėta reforma bus sklandžiai įgyvendinta iki galo. O kol kas savivaldybėms bendroje valstybės hierarchijoje tenka Pelenės vaidmuo.

Ir šią situaciją labai gerai iliustruoja tai, kad Lietuvos įstatymai net neleidžia Lietuvos savivaldybių asociacijai (LSA) kreiptis į Administracinį ar Konstitucinį teismą, tam, kad būtų atstovaujamos pavienės ar grupės savivaldybių teisės ir interesai.

Redakcija už autorių nuomonę neatsako