Signataras Audrius Butkevičius: NATO susitikimas - daugybė praleistų progų

- Kaip vertinate Lietuvos vaidmenį prabėgusiame susitikime?

- Mūsų šalyje vyko vienas svarbiausių geopolitinio masto įvykių, kuriam svarbą pridavė karo konstruojama situacija.

Deja, mūsų politikai, galvodami apie artėjančius rinkimus, realius poveikius vėl bandė pakeisti teatriniais efektais. Kalbu apie nusikalstamai kvailą Lietuvos visuomenės skaldymą Ukrainos ir trispalvės vėliavų pagrindu.

Ne be valdančiųjų sukonstruotos politikos iš valstybinės televizijos eterio Nemiros Pumprickaitės lūpomis siunčiama žinia, kad tie, kas nevaikšto su ukrainiečių vėliavomis arba vaikščioja su tautinėmis, yra marginalai.

Tai ir lėmė, kad vietinės rinkos poreikiais buvo bandoma pakeisti tikrai svarbius politinius aspektus, kuriuose Lietuva galėtų suvaidinti išskirtinį vaidmenį, jeigu esantieji valdžioje neužsiiminėtų propaganda.

Nepaisant to, buvo labai daug pozityvo.

Pirma - Lietuva stipriai pagerino savo saugumo ir gynybos situaciją, kuomet nuo planų leisti potencialiam priešininkui užimti teritoriją ir pakrapščius nosį galvoti, kaip ją atsiiminėti arba ne, buvo pereita prie realios gynybos idėjų, kuomet priešininkas turėtų būti atakuojamas savo ketinimų užuomazgoje ir savo paties teritorijoje.

Antra - Ukraina gavo žymiai daugiau negu galėjo tikėtis ir, vietoje stipriai mitologizuoto pakvietimo į Aljansą, sulaukė realios pagalbos iš didžiausių valstybių.

Praktiškai Ukrainai taikomas scenarijus, pagal kurį JAV gina Izraelį. Galimai patys to nesupratę ukrainiečiai gavo išskirtinę dovaną - galimybę efektyviai veikti kovos lauke, nebūdami pančiojami 32-iejų labai skirtingus interesus ir baimes turinčių valstybių. Jose konsensusas dabartinėje situacijoje būtų sunkiai pasiekiamas.

Trečia - NATO puikiai konsolidavosi, išsiplėtė mums išskirtinę svarbą turinčiomis valstybėmis, kurių tapimas Aljanso narėmis radikaliai keičia mūsų gynybinę situaciją.

Pietų Korėjos ir Japonijos dalyvavimas parodė, kad NATO, kaip organizacija, saugumą suvokia integraliai, puikiai derindama savo narių problemas tiek Ramiajame vandenyne, tiek ir teritorijoje tarp Baltijos ir Juodosios jūrų. Todėl bandymai paversti šį susitikimą „ukrainietišku" rodo, jog tokio požiūrio autoriai tiesiog nesuvokė Vilniaus susitikimo svarbos.

- Nepaisant įvairių kalbų, į Lietuvą atvyko ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

- Reikia džiaugtis, kad V.Zelenskis ir patarėjai sugebėjo peržengti per aikštingos mergaitės elgesį primenančius pareiškimus, esą jei Ukrainos Aljansas „nepakvies šokti", tai prezidentas neatvyks.

Ir labai gaila, kad jam pritrūko pragmatiško agresyvumo kalbėti susitikime.

Jis tai iškeitė į populistinį kalbėjimą Lietuvos žmonėms Lukiškių aikštėje ar, kas dar blogiau, į tviterinę diplomatiją, kuria sugebėjo įžeisti net artimiausius draugus.

Ką jis turėjo oficialiai pasakyti bendraudamas su Aljanso atstovais? Kreipdamasis į kiekvieną politiką ir dalyvį jis turėjo pabrėžti, kad Rusija pradėjo karą ne prieš Ukrainą. Ji pradėjo karą teigdama, kad NATO turi „susirinkti žaislus" ir nešdintis iki 1991 m. sienos.

Pati Rusija nuolat teigė ir tebeteigia, kad ji kariauja su NATO, o Ukraina buvo užpulta tapatinant ją su Aljanso nare. V.Zelenskis turėjo pasakyti, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau priėmė Ukrainą į NATO, o neryžtingas pačios Aljanso vadovybės trypčiojimas paguldė į Ukrainos žemę apie 130 tūkst. jos kovotojų, kurie priešo jau suvokiami kaip NATO kariai.

Jis privalėjo paklausti, ko jūs laukiate, neduodami to, ko turite per daug - toliašaudės artilerijos ir ilgais atstumais funkcionuojančio ginklo?

Jūs leidote rusams įsitvirtinti, sukurti 7-9 ešalonais organizuotą gynybą, kurioje dega jūsų pačių perduoti tankai ir šarvuočiai.

Jis turėjo paklausti - atsakykite, kokio tikslo siekiate tokiu būdu? Pagrįskite jį ir stosiu jūsų pusėn, net jeigu tai bus skaudu, bet mes suvoksime savo kančios prasmę.

Jis turėjo pacituoti tai gerai išsimiegojusių ir sveikai aptukusių vyrukų komandai filosofo iš Vienos, Viktoro Franklio, kurio šeima žuvo koncentracijos stovykloje, frazę: jeigu žmogus ar visuomenė supranta „kodėl", jis gali iškęsti bet kokį „kaip".

Jis privalėjo priminti, kad rusai užpuolė ne ukrainiečius, o visą Vakarų pasaulį ir perklausti, ar tikrai galvojate, kad jūsų geležis kainuoja brangiau negu mūsų kraujas?

Deja, primityvoka ambicija neleido V.Zelenksiui pasakyti svarbiausios savo gyvenime kalbos, o jo gimnazistiškos manieros daro paslaugą „meškai".

Aljanse labiau vertinama diplomatija ir atvirumas, todėl, pasinaudodamas proga, Ukrainos prezidentas galėjo pasiaiškinti dėl dujų, amoniako, grūdų verslų, kurie iki šiol vyksta tarp mirtino priešo ir Ukrainos.

Ne visi prisimena, tačiau pirmaisiais karo mėnesiais Rusijos ir Ukrainos komerciniai ryšiai net buvo sustiprėję.

Taip pat galėjo pakomentuoti savo aplinką, kurią sprendimus priimančios valstybės vertina kaip korumpuotą ir turinčią žvalgybinių ryšių su Rusija.

Pasiaiškinti dėl to, kodėl ignoravo nuo pat 2021 m. spalio sąjungininkų siunčiamą informaciją apie tai, jog artėja karas. Jei teisingai pamenu, jis ne tik nesirengė karui, bet ir prašė baigti su tokiomis esą Ukrainos investuotojus gąsdinančiomis kalbomis.

Kadangi susirinko karinio bloko nariai, V.Zelenskis galėjo papasakoti, kaip nutiko, kad iki jam ateinant į valdžią Krymo prieigose buvusi galinga inžinierinė-gynybinė sistema, jam tapus prezidentu, nustojo funkcionuoti. Prasidėjus karui Rusija netruko tuo pasinaudoti.

Ji atakavo Ukrainos karinių pajėgų užnugarį ir užėmė visas tas teritorijas, dėl kurių šiandien priverstas kautis daugiau negu milijonas ukrainiečių.

Sąžiningi ir atviri atsakymai į klausimus, apie kuriuos visi ir taip galvoja, būtų stipriai palengvinę NATO diplomatams vykdyti jų nelengvą užduotį - užtikrinti visų narių pritarimą ir entuziazmą priimant į Aljansą Ukrainą. Tai yra ilgas procesas, todėl tikėtis „paimti banką" vien nutaisius įžeistą ir reikalaujančią miną nereikėtų.

Matyt, jis irgi suprato savo naudotos moralinio šantažo politikos pasekmes, todėl antrąją susitikimo darbo dieną Ukrainos prezidentas pakeitė toną.

Dabar jis visiems dėkojo, šypsojosi, bet tai neišsklaidė jo padaryto akibrokšto Didžiosios Britanijos gynybos ministrui Benui Volesui (Ben Wallace) pasekmių.

Žmogui, dėl savo aktyvios pozicijos Ukrainos atžvilgiu praradusiam galimybę tapti NATO generaliniu sekretoriumi pasakytą frazę: „Tai ką, aš dabar turiu kiekvieną rytą atsibudęs skambinti B.Volesui ir dėkoti", kurią atsimins visi susitikimo dalyviai. Tapatindami V.Zelenskį su visa tauta, jie dabar suvokia, jog dėkingumo ar savikritikos tikėtis neverta.

- Bet vis tiek bloko nariai patikino, kad Ukraina bus priimta.

- JAV ir net rezervuotą poziciją užėmusi Vokietija pasiūlė daugiau negu galvojau, kad galima tikėtis. Ukrainai buvo pasakyta, kad ji bus priimta ir net nereikės praeidinėti dvipakopės priėmimo sistemos.

Jiems tiesiai pasakė, kad stojimo procesas bus paprastesnis negu Suomijos, o tam užteks bendro visų NATO narių sutarimo. Tiesa, čia reikia suvokti, kad jis pasiekiamas diplomatiniu keliu, o ne viešųjų ryšių akcijomis.

Deja, atsisakymas nuo aiškiai įvardintų užduočių, kurias turi atlikti Ukraina, turi ir pavojingąją pusę: išnyksta automatizmo elementas ir pereinama prie pakankamai subjektyvaus politinio vertinimo - pribrendo situacija priimti Ukrainą ar ne?

Sprendimas nesikalbėti su tais, kurie priimdami Ukrainą į NATO praktiškai veliasi į ginkluotą branduolinį konfliktą su Rusija ir jos satelitais, nėra tinkamas.

Apie tai, jog toks konfliktas įmanomas, vis garsiau kalba ir Kremlius, nes Europa, pradėdama diplomatinius pasitarimus dėl Ukrainos įtraukimo į NATO, iš esmės skelbia kryžiaus žygį. Iš esmės tai - keistas ir nebūdingas superpragmatiškam NATO sprendimas, kurio emocinės dedamosios nepajėgia suprasti daugelis komentatorių.

Priimdamas šį sprendimą, Vakarų pasaulis grįžta į viduramžių kovos su maurais tradicijas, kuomet riteris Sidas Kampeadoras be baimės ir nuodėmės gynė krikščioniško pasaulio sienas. Europa sako, kad naujosios tikrosios Europos sienos eis ne Dniepru, kaip nustatė mūsų protėviai, bet ten, kur jos buvo nubrėžtos 1991 metais, sugriuvus TSRS.

- Pasidžiaugėte tuo, kad į Aljansą pagaliau atėjo Švedija.

- Kalbant apie Švedijos priėmimo svarbą, visada būtina matyti ne tik Ukrainos aspektus, bet ir įvykių įtaką Lietuvai. Visi, kurie galvoja, kad karas yra toli ar jau pasibaigęs, naiviai klysta.

Mes net neįpusėjome šiame konflikte ir vienintelis greitos pergalės mechanizmas yra protestų pačioje Rusijoje stimuliavimas. Prie to veda ilga karo eiga.

Mūsų paskaičiavimais, tam, kad Rusijos visuomenė pajustų šio karo negatyvius padarinius, į juodą Ukrainos žemę turi atgulti 400 tūkst. rusų kareivių.

Šiandieninė situacija nuo šio efekto yra dar labai toli, bet daugybė Lietuvos politikierių to nesuvokia. Kaip ir pačios įvykių Rusijoje dinamikos, ką rodo „Wagner" demaršo vertinimai. Lietuvos valdantieji priskyrė šiam demaršui visai ne tas reikšmes, kurias reikėjo.

Jie nusprendė, kad Jevgenijus Prigožinas taps progresyviu, Rusijos vidinę-politinę architektūrą keičiančiu sąjungininku.

Lietuvai reikia suvokti tuos naujus geopolitinius aspektus, kurie gimė Vilniaus susitikimo išdavoje. Pirmasis iš jų - Švedijos priėmimas į NATO. Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogan) pareiškė, kad jis teikia Švedijos paraiškas svarstyti parlamentui.

Mano požiūriu, tai rodo, kad susitarimas po stalu jau pasiektas. Turkijos ekonominė padėtis yra tokia, kad iš duobės ją gali ištraukti tik nauji, gerai organizuoti santykiais su ES.

Tiesa, būdamas patyręs politikas, T.R.Erdoganas taškus sudėliojo tik po to, kai užsitikrino visas savo sprendimui reikalingas paramas.

Jei turkų lyderis viską daro apskaičiuotai, tai mūsų valdantieji remiasi lozungais bei iliuzijomis. Išsprendus Švedijos priėmimo klausimą, pasigirdo kalbos, kad Lietuvos ir NATO Achilo kulnas Baltijos valstybėse - Suvalkų koridorius - savaime nustojo būti pažeidžiama vieta.

Tai galėjo pareikšti ne tik karybos, bet ir geografijos žinių neturintys veikėjai, kurių, nenorėdamas nieko įžeisti, pavardėmis neminėsiu. Bet būtent jie sugalvojo, kad konflikto atveju pagalba Lietuvai atkeliaus Baltijos jūra. Tai yra visiškas karinės-geopolitinės situacijos nesuvokimas.

Nes užrišus maišą, kurio gurklis yra Suvalkų koridorius, Baltijos šalys atsiduria maiše, o tiekimai iš Švedijos, turint omenyje Kaliningrade lokalizuotas Rusijos pajėgas, yra labai menkaverčiai.

Situaciją stipriai koreguoja Suomijos galimybė uždaryti Rusijai išėjimą iš Sankt Peterburgo ir Ust Lugos uostų, tačiau rimtesnio konflikto atveju šios barjerinės funkcijos nebus pakankamai stiprios.

Tokiais pareiškimais Lietuvos politikai bando pridengti savo neveiklumą ir nenorą ar negebėjimą suvokti, kad 150 mln. eurų kainavusi vielų tvora, karinio konflikto atveju, tikrai neatstos žmonių gyvybes gelbstinčių karinės inžinerijos statinių ir priešą stabdančios ginkluotės.

Nepaisant to, apibendrinant susitikimo rezultatus, matau, jog viena iš laimėtojų yra Lietuva, o Ukraina išsinešė iš šios situacijos daugiau, nei bet kuris sveiko matymo žmogus galėjo tikėtis.

Susitikimas patvirtino ir tai, kad bendra saugumo situacija pasaulyje išlieka labai prasta, o Europos centre vykstantis konfliktas neturi perspektyvų būti užbaigtas iki ateinančių metų pavasario intensyvių pasirengimų rinkimams eilėje tiesioginių ar netiesioginių šio karo šalių-dalyvių.

Juolab kad 2024 metai - tai ne tik rinkimai JAV ir Rusijoje, bet ir Ukrainoje, ir, kas svarbiausia, Lietuvoje.