Silpnumo demonstravimas naudingas tik mūsų priešams

- Rusijos prezidento rinkimai faktiškai jau vyksta, nes nuo kovo 1 dienos gali balsuoti užsienyje esantys Rusijos piliečiai. Per šias dienas nefiksuota jokių incidentų ar trukdymų. Pasaulis privengia Rusijos?

- Vakarų pasaulis puikiai supranta, kad šiuo atveju rinkimai bus falsifikuoti, ir tai vyksta nuo pat pirmųjų akimirkų, neleidus rinkimuose dalyvauti jokiems tikros opozicijos kandidatams.

Bandymas trukdyti visam šiam farsui būtų pagalba Rusijos propagandai.

Visos tos gėlės, kurios buvo suneštos per Aleksejaus Navalno laidotuves ir kurios buvo uždengusios aukščiausią kryžių, yra geriausia tikrų Rusijos gyventojų nuotaikų iliustracija.

Eilės prie žmogaus, tegul ir Kremliaus paskirto būti opozicionieriumi, karsto pademonstravo, kad net paprasčiausios alternatyvos Vladimirui Putinui atsiradimas gali pakeisti rinkimų eigą, ir tai aiškiai rodo, kokia yra tikra, o ne propagandinė situacija Rusijoje.

Juolab kad vienintelį būdą pakeisti šių „demokratinių" rinkimų eigą, nužudydamas A.Navalną, pademonstravo pats V.Putinas. Kiek ši situacija turės įtakos bendrai padėčiai, matysime pagal atėjusiųjų balsuoti skaičių, nes kiti rodikliai tikrai bus falsifikuoti.

Rusų sociologinės tarnybos teigia, kad prie urnų susirinks 70-80 proc. balso teisę turinčių asmenų, tačiau sunku prognozuoti, kiek jų bus iš tikro.

Du trečdaliai Rusijos gyventojų pasisako prieš karą Ukrainoje, kas reiškia, kad jie pasisako ir prieš ligšiolinę V.Putino politiką, bet ar jie išdrįs neateiti balsuoti arba gadinti biuletenius, jeigu vėliau tai gali tapti socialinių represijų priežastimi, sunku pasakyti.

O kad tai gali nutikti akivaizdžiai parodo po A.Navalno laidotuvių prasidėję jų dalyvių suėmimai.

- V.Putino „rinkiminę kampaniją" dažnai lydėjo kokie nors „netikėti išpuoliai" ar trumpi pergalingi karai. Ar galime tikėtis kokių nors provokacijų pagrindinėmis rinkimų dienomis - kovo 15-17? Juolab kad Rusija pareiškė, jog Didžioji Britanija ir Baltijos šalys yra Rusijai priešiškų valstybių priešakyje.

- Manau, kad ne. Daugiausia, ką jie sau šiandien gali leisti, pasidžiaugti Avdejevkos kaimo paėmimu. Tai bus laikoma pretekstu visiems ateiti į rinkimus ir teisingai prabalsuoti už tą „vienintelį ir neklystantį".

Jokių „pergalingų karų", kokie savo laiku buvo sukelti Čečėnijoje, nebus, nes V.Putino aplinka, konkrečiu momentu, vengs veltis į dar vieną konfliktą.

Juolab kad Vakarų partneriai rimtai žiūri į dabartinę geopolitinę situaciją, ir Skandinavijoje bendri kelių šalių manevrai organizuoti būtent tam, jog Aljansas aiškiai parodytų, kad yra pasirengęs atsakyti į bet kokius Rusijos bandymus testuoti jį kur nors palei Suomijos sieną.

- Kaip tiek šiame kontekste, tiek vertinant bendrą geopolitinę situaciją regione, atrodo Lietuvos premjerės Ingridos Šimonytės pareiškimas, kad karinio konflikto atveju Lietuva gali ir nesulaukti Lenkijos pagalbos, kadangi jos teikimas numato tam tikrus teisinius apribojimus? Tai, beje, patvirtina ir patys lenkai - konflikto atveju pagalba neateitų tą pačią dieną.

- Aš ne kartą esu sakęs, kad I.Šimonytė ir jos sėbrai viešumoje nelabai kuo daugiau ir užsiima, tik pila vandenį ant Maskvos propagandos malūnų.

Šioje vietoje noriu tiesiai jos paklausti - ką tu padarei kad situacija pasikeistų?

Kokie susitarimai su lenkais yra pasiekti, išskyrus tai, kad po 30 metų pagaliau nuspręsta pradėti keistis žvalgybine informacija?

Jeigu lenkai tikrai neateis mums į pagalbą konflikto atveju, tai ką iš esančių valdžioje reikia pakarti po artimiausiu tiltu, kol jie visi dar nesugriuvo?

Jeigu artimiausias mūsų kaimynas ir istorinis sąjungininkas gali neateiti į pagalbą, tai kas už tai turėtų atsakyti, jeigu ne esantys valdžioje?

- Ką apie Lietuvos ir Lenkijos santykius sako lenkų ūkininkų pradėta ir tęsiama kelių blokada?

-Tai, kad patys lenkai ir jų Vyriausybė nesuvaldo situacijos.

Šiandieninė partijų koalicija Lenkijoje yra labai priklausoma nuo visuomeninių nuomonių ir situacija yra pakankamai trapi, nes šiaip jau balsų skaičiumi laimėjo ne Donaldo Tusko koalicija, o Lecho Kačinskio įsteigta „Teisė ir teisingumas".

Galimybė prarasti aktyvius sąjungininkus, kokiais yra Lenkijos ūkininkai, yra nenaudinga, todėl dabartinis premjeras D.Tuskas elgiasi pamatuotai neaštrindamas situacijos, nuleisdamas ją „ant bėgių" ir laimėdamas laiko padėčiai sutvarkyti.

Puikiai suprantu, kaip jam dabar tenka laviruoti, bet yra dar vienas klausimas - kiek jis pasirengęs situaciją keisti?

Lenkijos elgsena ir pats vaizdelis nemaloniai leidžia pradėti galvoti, kad slovakai, vengrai, o dabar ir lenkai, ant savo traktoriukų kabinantys plakatą „V.Putinai, ateik ir padaryk tvarką", savo politinėse pažiūrose nelabai vieni nuo kitų nutolo.

Lenkų kaimiečio siela mažai skiriasi nuo vengrų kaimiečių sielos.

Situacija yra tokia. Visgi, žinodamas padėtį Lenkijoje, manau, kad ją pavyks koreguoti.

Tiesa, tiek dėl jų, tiek dėl mūsų pasienyje susidariusios situacijos kalti ir patys ukrainiečiai. Procesą reikia valdyti.

Visą laiką apie ukrainiečių nelaimes ūbavęs prezidentas Volodymyras Zelenskis galvojo, kad visi puls jam padėti, o jis pats galės nieko nedaryti. Dabartinė padėtis buvo prognozuojama.

Lenkų valdžia turėjo užtikrinti, kad iš Ukrainos išvežami grūdai nekeliautų per Lenkiją taip depminguojant šalies vidaus rinkos kainas ir sukeliant konfliktą su sąjungininku.

Taigi, už tai, kas vyksta, atsakingas ir pats V.Zelenskis.

Analogiška situacija su Lietuva, tik čia yra mažiau ukrainietiškų grūdų.

Didelis Lietuvos palankumas kariaujančiai šaliai neleidžia neįvertinti ukrainiečių patiriamų nuostolių, todėl į daug ką pas mus linkstama užmerkti akis.

Bet tai, kaip ir V.Zelenskio atsisakymas valdyti procesus, kurie gresia jam visiškai nereikalingais konfliktais, visiems daro meškos paslaugą. Ne kartą esu sakęs, kad klounus leisti į valdžią yra pavojinga, ką eilinį kartą patvirtina ir Lietuvos patirtis.

- Kita vertus, ar turi lenkai skubėti mums padėti, jeigu patys Lietuvos piliečiai nedega noru ginti Tėvynę - už karo tarnybos vengimą pernai bausta 14 tūkst. kartų, pradėta 450 ikiteisminių tyrimų.

- Visiškai teisingas pastebėjimas, iš kurio kyla keli esminiai klausimai. Visų pirma - Krašto apsaugos ministerija skelbia skaičius, tačiau neskelbia analizės, kokie tie „nenoro tarnauti" atvejai.

Ministro Arvydo Anušausko, kaip ir visos jų šaikos, nuolatinis stengimasis įtikti Maskvos propagandistams, yra ne kvailumo požymis, o nusikaltimas.

Negalima paskelbti, kad 14 tūkst. jaunuolių atsisako tarnauti, kas sudaro daugiau negu pusę šauktinių, nepatikslinant tokių sprendimų priežasčių.

Vieni gal mokosi, kiti - išvykę iš šalies, trečius taip verčia elgtis šeimyninės aplinkybės. Analizės nėra, bet skelbiami duomenys, kurie neturi nieko bendro su realybe.

Beje, kur valdžios taip mėgstamos viešųjų ryšių kampanijos, kurių metų būtų skatinamas patriotizmas ir jaunuoliams aiškinama Tėvynės gynybos svarba?

Kur valstybinė politika, orientuota į prioritetų suteikimą atitarnavusiems asmenims?

Tenka konstatuoti, kad, kalbėdami apie jaunuolių šaukimą, valdžioje esantys Maskvos agentai labai gerai atlieka šeimininkų pavestas užduotis, tačiau Lietuvai netarnauja.

Būtent todėl ir pasirodo tokia informacija, kuria siekiama parodyti esą lietuviai nenori ir negali gintis.

Nors tuo pat metu mes, kaip ir likusios Europos šalys, turime 14-16 proc. žmonių arba maždaug kas 7 pilietį, kurie nurodo pasirengę ginti Tėvynę.

Jeigu paskaičiuosime nuo milijono vyrų, tai būtų apie 140 tūkst. potencialių kareivių, kurių apginklavimui A.Anušauskas neturi ne tik berdankių, bet netgi laidynių ar kastuvėlių. Valstybė nėra pasirengusi aprūpinti norinčius ginti tėvynę

Žiūrėkime toliau - kas yra daroma, kad taip nebūtų? Kas su vengiančiais tarnybos bendravo?

Kokius atsakymus jie gavo? Kaip šie žmonės buvo motyvuojami?

Tol, kol valstybinės institucijos nebus atlikusios namų darbų ir vykdys veiklą sėdėdamos ant patogių sofkučių, siūlyčiau jokių duomenų neskelbti, nes tai tėra rusiškos propagandos apie Tėvynės nemylinčius asmenis atkartojimas.

- Ar tikrai tai, ko dabar labiausiai Lietuvai reikia, yra neaišku kada atvažiuosiantys tankai, kurių taip nori Krašto apsaugos ministerijso vadovas A.Anušauskas, bei vokiečių batalionas, kurio galime ir nesulaukti? Gal, galvojant apie šalies gynybą, tikslinga orientuotis į kitas sritis?

- Lietuvai reikia visuomenės paruošimo. Reikia, kad nebūtų taip, jog sveiki ir galintys tarnauti vyrai dėl neaišku kokių priežasčių atsisakytų atlikti savo pareigą valstybei.

Tai yra valstybės ir visuomenės ruošimo krizei darbas, kuris turi būti atliktas.

Ko reikia - tankų, sraigtasparnių ar prieštankinių ginklų - geriausiai atsako Ukrainos karo pamokos.

Nenoriu gilintis, tačiau akivaizdu, kad Lietuvai trūksta pilnavertės ginkluotės, tačiau užuot rūpinusis ja, tenka klausyti kvailų Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narių šnekų apie tai, kaip jie kurs diviziją, arba kitų nusikalbėjimų apie labai būtinus tankus.

Šalies gynyba nėra vieno stebuklingo ginklo paieška. Tai yra sistemos ir reikalingo valdymo formavimas.

Kol į šiuos klausimus nebus pažiūrėta per valdymo prizmę, per strategiją, numatančią sąjungininkų įtraukimą, visos kalbos tebus vaikiški paistalai, kurių gėda klausytis.

- Kalbant apibendrintai - ar iš dabartinės situacijos yra greita ir saugi išeitis?

- Išeitis visada yra, bet vardan jos reikia dirbti. Kalbant apie lenkus ir jų potencialią pagalbą, tai yra dvišalis susitarimas ir suvokimas, ką turi padaryti pats ir ką turės padaryti sąjungininkai.

Kol atsakymai yra rašyti šakėmis ant vandens ir viskas yra pridengta slaptumo skraiste, sudėtinga komentuoti šį klausimą. Bet akivaizdu viena - tiek mes, tiek priešininkas turime tiksliai žinoti, kad krizės momentu Lietuva kausis ne viena.

Kol I.Šimonytė vapės nesąmones apie tai, kad lenkai neateis į pagalbą, taip parodydama, kad jos Vyriausybė simuliavo veiklą saugumo ir gynybos srityse, o KAM užsiminės profanacija, tol rimtai kalbėti apie Lietuvos saugumą negalėsime.