Rusijai užpuolus Ukrainą, Lietuvos savivaldybės priėmė nutarimą, kuriame nurodoma, kad visi totalitarinius režimus šlovinantys objektai turi būti išmontuoti.
Prasidėję sovietinių paminklų demontavimo, nukėlimo ir šalinimo procesai šalies savivaldybėse sukėlė įvairias diskusijas dėl tokio nutarimo reikalingumo.
Visuomenė pasidalino į dvi puses - vieni pasisako, kad sovietinės armijos simboliai dabartiniuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose negali koegzistuoti, nes jie kursto neapykantą Rusijos karo Ukrainoje fone, žymi skausmingą šalies istorinį etapą bei niekaip nesutampa su šiuolakine mūsų valstybės vizija bei požiūriu į grobuonišką Rusijos užsienio politiką.
Kita dalis žmonių nesutinka su sovietinį režimą simbolizuojančių objektų demontavimu, bei tvirtina, kad turime atskirti paminklus, kurie kursto ar romantizuoja karą, ir Rusijos valstybės vertybes - nuo simbolių ar pastatų, kurie yra mūsų valstybės istorijos dalis.
Argumentuojama, kad nepaisant to, kad tai yra skaudi Lietuvos istorijos dalis, bet jos naikinti, griauti ir ištrinti negalima, nes ji turi istorinę ar kultūrinę vertę. Taigi – griauti ar palikti?
Lietuvoje pilna paminklų ir įvairių paminklėlių, atminimo lentelių ir net gatvių pavadinimų, kurios vienaip ar kitaip primena įvykį ar žmogų, kurio istorinė reikšmė neatliepia šiuolaikinės modernios ir į vakarus orientuotos Lietuvos vertybių.
Prieš daugiau nei 30 metų atgavus Nepriklausomybę, Lietuvoje nebeliko vietos Lenino skulptūroms ir biustams, buvo šalinama tai, kas primena buvusią valdžią ir okupaciją. Kita situacija, kai Nepriklausomoje Lietuvoje sovietiniai paminklai nejudinami stovėjo 32 metus, niekam iki šiolei nekliuvo, ir nekėlė jokių nepasitenkinimo emocijų.
Rusijai užpuolus Ukrainą, sovietiniai paminklai „pasimaišė po kojomis“ ir tapo sovietų armijos palikimą menančiais nusikaltimais, įvykdytais žmonijai. Seime, taip pat rengiamas vadinamasis „desovietizacijos“ projektas, kuris įpareigotų savivaldą inventorizuoti įvarius komunizmą propaguojančius objektus – nuo monumentų iki gatvių pavadinimų.
Tokius objektus dar turėtų įvertinti mažosios architektūros, meno istorijos ekspertai ir istorikai. Mano nuomone, tokie skuboti veiksmai atrodo nesąžiningai ir neetiškai prieš Lietuvos rusus, kuriuos visus bandome sutapatinti su sovietine Rusija. Tai - taip pat dviejų tautų kiršinimas, ar „speciali lietuvių provokacija“ prieš rusakalbius lietuvius.
Jeigu šiais sprendimais bandoma išsivaduoti nuo sovietmečio skleidžiamos ideologijos, tai gal vertėtų pradėti nuo gyvenamųjų namų kvartalų, miegamųjų rajonų, tokių kaip Žirmūnai, Lazdynai ar Karoliniškės, kurių daugiabučiai namai dvelkia sovietmečiu.
Manau, kad visi tie objektai, kuriuos norima nukelti, yra Lietuvos istorijos dalis, kad ir kokia ji skaudi bebūtų. Negalima ir nereikia ištrinti ir pamiršti istorijos, galbūt tie paminklai galėtų mums priminti baisų Rusijos režimą ir istorinį laikotarpį, į kurį jokių būdų nenorime ir negalime grįžti.
Negalime apsimesti, kad tokio laikotarpio nebuvo. Istorinis sąžiningumas artefaktų atžvilgiu, man atrodo, yra svarbiausias argumentas dėl tų paminklų palikimo.
Manau, kad šiandienos jaunimui, 30 metų gyvenantiems laisvėje žmonėms, šie monumentai nesimbolizuoja ir neperteikinėja sovietizmo, tai - tiesiog vienišos skulptūros.
Visų pirmiausia reikėtu nusiraminti ir racionaliai vertinti situaciją, nes yra dalykų, kuriuos galima ramiai aptarti, svarstyti bei padaryti tai įstatymiškai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą