Žiemą, pajūrį sukausčius šaltukui, regėtumėme tokius vaizdus. Jei tik būtų atstatytas Baltasis švyturys.
Jis virsdavo trijų gaivališkų ekspresionistų (vėjo, vandens ir šalčio) kūriniu: skulptūra po atviru dangumi. Klaipėdiečiai būriais traukdavo pasigrožėti savo miesto, uosto simbolio žiemišku aprėdu.
Kai rinkau medžiagą knygai “Baltojo švyturio fenomenas” (Klaipėda, 2024 m.), labiausiai sujaudino nedidelė žinutė 1952 m. išleisto laikraščio “Memeler Dampfboot” vasario numeryje.
Vos keli sakiniai tarsi elektros srovė persmelkė visas ląsteles ir galutinai įtvirtino suvokimą, koks reikšmingas žmonėms buvo tas mažiukas, 8,5 m aukščio uosto vartų sargas, susprogdintas 1945 m. sausį.
“Jis mūsų laukia… Taip, jis dar stovi, šiaurinio molo Baltasis švyturys. Šiomis vasario dienomis jis gražiai apledėjęs <...>. Jis mums yra stabilumo simbolis. Jis laukia mūsų, kurie jį pastatėme, ir jis mus vieną dieną pasveikins, kai laivai parplukdys mus į gimtąjį uostą“, – parašyta po iliustracija.
Taigi, net sunaikintas Baltasis švyturys Antrojo pasaulinio karo pabėgėliams klaipėdiečiams atmintyje vis dar stovėjo, kaip nepajudinamas ilgesio gimtiesiems namams bastionas.
Tuo tarpu XXI a., Europos Sąjungos šalyje Lietuvoje klestintis valstybinis jūrų uostas stoja piestu ir niekuo gyvu neleidžia švyturio atstatyti. Kodėl, nesugeba paaiškinti.
Jūrinės kultūros sklaidą minėta įstaiga supranta, kaip snobiškų puotų elitui paplūdimyje organizavimą ir kičinių objektų statybą.
Daro tai, kas nesukuria jokios prdėtinės vertės. Jau nekalbant apie mūsų tautos patriarcho dr. J. Basanavičiaus filosofijos propagavimą.
Naiviai tikiu, kad viskas yra laikina, ir prie uosto šturvalo stos labiau savo miestą, uostą, jo istoriją ir paveldą mylintis, gerbiantis vadovas.
O kol kas neturime net elementaraus informacinio stendo apie Baltąjį švyturį šiauriniame mole.
Kodėl tai aktualu? Nes mums ištrynė kolektyvinę atmintį.
Sovietinės okupacijos metais plovė smegenis, kad svarbus – tik tarybinis rojus, naujoji Klaipėda, o jos senieji simboliai tekeliaują į užmaršties sąvartyną.
Tačiau būtent kolektyvinė atmintis ir yra istorijos saugotoja. Mes esame (turėtumėme būti) ja.
Deja, dolomito bokšte Klaipėdoje, Juliaus Janonio gatvėje reziduojantiems uosto vadovams to niekaip nepavyksta suvokti.
Rolando Laurutavičiaus restauruota ~1930 m. nuotrauka iš Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo.
Atvirukus su apledėjusiu Baltuojju švyturiu leido ir prijungus Klaipėdos kraštą. Tarpukariu šis švyturiukas apskritai buvo tapęs Lietuvos - jūrinės valstybės simboliu.
Bet Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai tai tėra kažkokia niekinga, dėmesio neverta istorinė detalė.
(Atvirukas iš Lietuvos jūrų muziejaus rinkinio)
Net plunksnos konkurentai supranta Baltojo švyturio atstatymo prasmę ir reikšmę miestui, valstybei.
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija - ne.
Į labai aiškius ir konkrečius klausimus, kokios techninės, navigacinės, saugumo, laivybos ir kt. priežastys neleidžia (net kaip laikinosios konstrukcijos, kuri gali būti išmontuota, esant reikalui) atstatyti Baltojo švyturio, Uosto direkcija išvis neatsakė (!).
Pradėjo čiulbėti, kaip jie "myli" jūrinę kultūrą savo kičiniais projektais.
Visa publikacija originaliame šaltinyje - čia
https://ve.lt/.../kultura/baltajam-svyturiui-truksta-zibalo
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą