Apie V. A. Dambravos tarnybą Amerikai ir Lietuvai esu parašęs knygą "Lietuvos byla - mano byla. Ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava diplomatinėje tarnyboje" (2016), tad leisiu sau pacituoti kelias trumpas ištraukas.
1977 m. baigęs tarnybą Argentinoje, Vytautas Dambrava buvo paskirtas į Venesuelos sostinę, Karakaso miestą, kur buvo perkeltas eiti tokių pačių „Public Affairs“ – JAV viešosios diplomatijos krašto vicedirektoriaus – pareigų, kokias ėjo Buenos Airėse.
„Vašingtonui leidus, pasirinkau tikrai milžinišką kultūros ir švietimo programą, drauge mažiausiai pusę laiko eidamas ir krašto direktoriaus pareigas. Paskyrimas buvo perkrautas darbu, bet šiaip malonus ir lengvas“, – vertino pats V. Dambrava.
Šiauriausia Pietų Amerikos valstybė Venesuela, geografiniais kontūrais iš tolo primenanti Lietuvą, yra viena turtingiausių ir ūkiškai labiausiai išsivysčiusių Lotynų Amerikos šalių.
Šiltas klimatas, pasakiški turtai, penkiolika kartų Lietuvos plotą viršijanti Venesuelos teritorija (vien Karibų jūroje jai priklausančių 72 salų plotas sudaro daugiau kaip pusę – 38 000 kv. km. – Lietuvos teritorijos) vis dėlto negali laiduoti savo 20 milijonų gyventojų šiuolaikinės civilizacijos reikalavimus atitinkančio pragyvenimo.
Šalis kupina kontrastų: nors naftos gavyba duoda didžiulius pelnus, bet daugelis žmonių glaudžiasi lūšnynuose.
Didžioji dalis venesueliečių gyvena miestuose, tačiau krašto gilumos gentys beveik nepaliestos šiuolaikinės civilizacijos.
Dauguma gyventojų (60 proc.) yra metisai (indėnų ir europiečių mišinys), tačiau ūkiškai, politiškai ir kultūriškai vyraująs tautinis elementas yra ispanai, sudarantys keliolika procentų. Kelis procentus venesueliečių sudaro juodaodžiai žmonės.
Venesuelos gyvenimui suprasti, vienas krašte labai gerbiamas septyniasdešimtmetis akademikas patarė Vytautui Dambravai įsidėmėti penkias taisykles: „Pirma taisyklė – venesueliečiai nori pinigo.
Antra – venesueliečiai nori daug pinigo.
Trečia – venesueliečiai nori daug pinigo greitai.
Ketvirta – venesueliečiai nori greitai daug pinigo, su pastangomis ar be jų.
Penkta – venesueliečiai nori greitai daug pinigo, su pastangomis ar be pastangų, legaliai ar…“
Naujasis Viešųjų reikalų direktorius netruko pastebėti, kad vietiniai žmonės darbo nemėgsta, darbą laiko Dievo rykšte.
Vienu metu Venesuelos vyriausybė turėjo net paskelbti dekretą, jog darbas… žmogaus nežemina ir neatriboja nuo geresnio gyvenimo. Pasak V. Dambravos, tai „nelemtoji ispanų aristokratijos įtaka, nes šie laikė darbą negarbės ir nekilmingumo ženklu.“
Štai kodėl darbštūs lietuviai, drauge su kitais imigrantais užsieniečiais, Venesueloje gavo „musių“ vardą, kuriuo paženklinamas užsienietis.
„Jo pareiga kurti kraštą, kad dauguma venesueliečių (žinoma, ne visi) ir toliau galėtų „kombinuodami“ nerūpestingai gyventi.“
Pasak V. Dambravos, daugiausia dėl šios visuomeninės ydos Venesuela yra priėjusi „liepto galą ir prasiskolinusi iki ausų“, nepaisant 15 milijardų dolerių metinių pajamų vien už eksportuojamą naftą.
Rašyti komentarą