Tikriems vyrams tikri vyrai patinka nebūtinai tiktai lovose!

(2)

Ko gero, ramia sąžine galiu konstatuoti, kad aš gimiau „vatniku" bei „homofobu" - tokiu ir mirsiu. Gyvenimą pragyvenau senoviškai, kaip kaimo „mužikas". Nedėvėjau nei sijono, nei pėdkelnių. Nebandžiau santykiauti nei su ožkom, nei su vaikais, nei su „pederastais", kaip jie tada vadinosi. Žodžiu - labai neįdomiai.

 

O kaip gyvens mano vaikai ir anūkai, jei paseks mano pėdomis? Ar turi šansų išgyventi? Gyvybiškai svarbus klausimas, veikiau - retorinis, kaip niekad aktualus „Didžiojo šeimos gynimo maršo 2021" dalyviams bei jo rėmėjams.



Su manimi jau viskas aišku. Mane tik „grabas" ištiesins... Žinoma, jei mano „skūpūs" giminės nenuspręs pataupyti ir mane savarankiškai kremuoti. Tokiu atveju ir po mirties neišsitiesinsiu.

O kaip gyvens mano vaikai ir anūkai, jei nuspręs sekti tėvelio ar senelio pėdom?

Jaučiu, kad slapta man pavydės ramybės, nes žemėje jiems bus ne gyvenimas, o pragaras.

Tas pats laukia ir tų, kurie auklės savo vaikus taip kaip aš savus. Tad, kol dar gyvas, privalau visus apie tai viešai įspėti. Turiu tokią moralinę teisę.

Nes prieš 20 metų pasaulyje buvau paskelbtas didžiausiu antisemitu bei homofobu.

Archyvų nuotr.



Po to, kai prieš dvidešimt metų „Respublikoje" paskelbiau savo straipsnių ciklą „Kas valdo pasaulį?" ir laikraščio viršelyje patalpinau talentingojo Rimo Valeikio karikatūrą, kurioje žydas ir homoseksualas (oficialiai gėjų tais laikais Lietuvoje dar nebuvo) it atlantai ant pečių laiko apglėbę žemės rutulį, mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Neminėsiu teismų, kuriuose iš Izraelio atvykę rabinai Lietuvos teisėjus vertė kaip „nusikaltimo įrankį" konfiskuoti mano spaustuvę; prokurorų apklausas, kurie rėmėsi anoniminiais ekspertais, pasak generalinio prokuroro pavaduotojo Jasaičio, „pasirinktais iš telefonų knygos"; viešų sorososų pilietinių akcijų, per kurias buvau viešai pasmerktas ir nuo manęs bei mano leidinių visas Sorošo pateptas „elitas" atsiribojo.

Nekalbėsiu ir apie bažnyčios hierarchus, kurių tarnai prakeikė mano „Respublikos" skaitytojus.

Prisipažinsiu, kad ant nieko nepykstu ir visiems esu dėkingas. O blogiausia, kad jei galėčiau sugrąžinti laiką atgal ir pasielgti kitaip, padaryčiau lygiai tą patį.

Nes kitaip dabar negalėčiau įspėti savo bendraminčių amžininkų, kas laukia mūsų atžalėlių, jei nuspręsim, kad mano, tavo ar tavo senelių pėdomis aklai sektų jaunimas.

Archyvų nuotr.



Atsiprašau, kad tujinu tamstas, bet skubu dalintis patirtimi.

Nėra laiko gražioms manieroms. Juo labiau kad mums, „kurdupeliams", jos nebepriklauso: net jei pasidarysite visus įmanomus manikiūrus bei pedikiūrus, pasipuošite karūna ar pasidažysite lūpas - kol savo išangės (Pardon, kunigo terminas!) „odekolonu" nepakvepinsite, elito nebūsite priimti.

Kaip buvote, taip ir liksite apgailėtinais miesto „vatnikais" bei kaimo runkeliais. It raupsuotais arba, kaip dabar Vilniaus universitete tokius vadina, toksiškais ir labai aplinkiniams pavojingais.



Pavyzdžiui, tokiu kaip aš.

Archyvų nuotr.

Išstumtas į politinio bei visuomeninio gyvenimo užribį. Išbrauktas iš visų renginių svečių sąrašo. Ištrintas iš istorijos.

Fotonuotraukų bei dokumentinių kino kadrų. Lietuvos žurnalistų sąjungos įvardintas kaip didžiausia „žurnalistikos gėda".

Aukšti bei garbingi svečiai, kurie dar išdrįsdavo apsilankyti redakcijoje arba kažkada garsiausiuose „Respublikos" baliuose, viešai būdavo išvadinami „š... gabalais" tokių kaip Ramanauskas Greitai arba šiandien - Malinausko su Tapinu, kurių galybės įvaizdžiu rūpinasi visos televizijos, kviesdamos juos į savo laidas.

Archyvų nuotr.

Telefoniniais skambučiais homoseksualų gerai apmokami propagandistai dieną ir naktį atakuodavo mano darbuotojus, reklamos davėjus, šiaip draugus ir bičiulius, tarp kurių buvo daug garsių aktorių, muzikantų bei režisierių, kurie nedviprasmiškai būdavo įspėjami, kad jei nesiliaus su manimi bendravę, bus išbraukti iš elito ir liks be darbo.



Tą beprotišką spaudimą atlaikė vienetai. Tiksliau - asmenybės, kurioms net šunys iš LGBT buvo bejėgiai įkąsti: Vytautas Kernagis, Dalius Mertinas, Kostas Smoriginas, Rimas Tuminas, Ovidijus Vyšniauskas, Gytis Paškevičius, Andrius Narbekovas, Arvydas Sabonis... Nematau jokio reikalo juos visus pristatinėti savo skaitytojams.

Tik mankurtai nesidomi nei savo tautos kultūra, nei istorija.

Savo ištikimiems draugams ir bičiuliams nesiruošiu dėkoti už ištikimybę. Mano manymu, nėra jokio didvyriškumo ar žygdarbio, kad jiems, kaip tikriems vyrams, tikri vyrai patinka nebūtinai tik lovose...

Nors... Kai gerai žmogus pagalvoji ir nusiramini, vis dėlto savo draugams už ištikimybę ne man, o Lietuvai ir savo principams, privalau padėkoti.

Archyvų nuotr.

Nors ir ne kiekvienas LGBT šuva drįso prie mano draugų lįsti, iš pasalų kenkė jiems kiek tik įmanydami.



„Pederastai" gėjai-mėgėjai kaip tikri šakalai kando jiems į kulnis viens per kitą, kaip tik galėjo: krepšinio legendos Sabonio išlaikomam „Žalgiriui" Vagnoriaus Vyriausybė, spaudžiama „pederastų", skirtas lėšas už pirmąją vietą atidavė „Lietuvos ryto" krepšinio komandai, olimpinį čempioną, futbolininką Narbekovą iš futbolo pasaulio išstūmė, scenos legendą Tuminą privertė išvykti į Maskvą ir taip toliau.

Su kiekvienu!



Pirmu smuiku, juodinant mano bičiulius, griežė komjaunuoliai, apsiskelbę valstybininkais, iš buvusios „Komjaunimo tiesos", LRT elekros skydinės ir Užsienio reikalų ministerijos, o šiuo metu iš jų estafetę perėmė „Laisvės ir Lietuvos ryto" televizija ir jos satelitai, soroso trubadūrai, žydrieji VSD pareigūnai ir teisėjai, pigūs klounai iš šou pasaulio...

Archyvų nuotr.

Tačiau dauguma jų prieš mano bičiulių talentą ir sportinę šlovę buvo bejėgiai menkystos ir prisiplakėliai.



Atsiprašyti privalau ir kitų, ne tokių garsių savo draugelių, bei buvusių bendradarbių, kurie per mane ir mano „Respublikos" poziciją tradicinių šeimų atžvilgiu ilgai neranda darbų ir patiria psichologinę prievartą.

Ne vieną jų atakavo giminaičiai ir pažįstami, aiškindami, kaip su tokiu atmata kaip Tomkus susidėjo.

Kai kuriems mano darbuotojams net naktimis į namus telefonais skambinėjo ir bandė paprotinti, kas jų kiekvieno laukia, jeigu neatsisakys bendravimo su manimi ir mano „Respublika".

O jei ir tai nepadėdavo, grasindavo, kad nei jie, nei jų vaikai, nei jų žmonos iki gyvos galvos negaus normalaus darbo Lietuvoje ir bus priversti iš čia emigruoti.

Archyvų nuotr.

Tai tik nedideli epizodai iš „pederastų" ir pedofilų išpuolių, kurių susilaukė mano aplinka ir buvę respublikonai. Ar dar bus norinčių manęs ir mano bendražygių iš „Šeimos gynimo maršo" klausinėti, ar mus tikrai puola gėjai?

Tad, prašau, nepykite ir per daug nesmerkite tų atlikėjų, kurie mandagiai atsisakė dalyvauti maršo renginiuose. Visų pirma, ne tie ir ne taip juos kvietė.

O antra, jūs, mieli maršo organizatoriai, įtariu, patys dar gerai nesuvokiate, su kokia galinga jėga pradėjote kariauti!

Kol kas jūs užsimojote tik prieš vieną profesionalų gėjų Seime. Ir tai iki šiol jo įveikti negalite - tik jo pavardę be reikalo garsinate bei jam reklamą darote.

Archyvų nuotr.

O kiek gėjų-mėgėjų dirba profesionalais prokuratūroje, VSD, STT, teismuose, žiniasklaidoje, Europos Parlamente ir įvairiuose portaluose - net neįsivaizduojate.

Todėl per daug nepykite ant manęs, kad prieš jus išstačiau savo senus „prietelius", vėtytus bei mėtytus, net kalėjime pabuvojusius kareivius, kad jie savo kūnu jus pridengtų ir bent iš dalies apsaugotų nuo tos galingos sorososinės propagandos, kuri būtų sumalusi jus į miltus ir nė vienas normalus žmogus nebūtų drįsęs į tą maršą atvykti.

Archyvų nuotr.

Tik kai garantavau, kad nė vienas iš mano pasiutėlių nelips į sceną ir negadins renginio reputacijos, sisteminė žiniasklaida išvakarėse aprimo.

Net nepraustaburnis Orlauskas mūsų fone, pradedant Vaidu Žemaičiu Lekstučiu iš „Bukimevieningi" portalo ir baigiant pirmuoju politiniu kaliniu ir „rusų šnipu"Algirdu Paleckiu, pasirodė kaip angeliukas.

Tad maršo organizatorių nuogąstavimai dėl to, kad kažkas kėsinasi į jų laurus ar vadovybės sostus, yra laužti iš piršto.

Nepaisant to, toliau kartoju ir kartosiu, kad tauta jums dėkinga už tą titanišką darbą, kurį jūs atlikote, mobilizuodami paskutinius Lietuvos sąmoningų ir dar nepalūžusių bei neparsidavusių lietuvaičių išteklius. Ir viskas.

Daugiau nebedėkosiu. Bet kas jūsų laukia, įspėti privalau.

Kol jūs mitingavote „už" (prezidentą Gitaną ir ramų piliečių mitingą) ir prisiekinėjote, kad nesate nusiteikę prieš lesbietes, gėjus, Garliavoje „apsišvietusius" pedofilus ir korupciją Lietuvoje bei pasaulyje, valdžia jus toleravo. Ir netgi saugojo nuo LGBT provokatorių išpuolių, išduodama leidimą susirinkimui, nepaisydama net baisiojo „koronoviruso", leidžiančio manipuliuoti žmonėmis ir, kai reikia, kaip kokius gyvulius bet kada į atskirus „ūkius" suvaryti.

Bet pakaktų tik išsižioti apie esmines problemas ir kaipmat būtumėte izoliuoti arba išvaikyti.

O kad jūsų organizuotas mitingas nekelia jokios grėsmės sistemai ir išsigimusiai valdžiai, paaiškėjo jau pirmosiomis dienomis. Kai bandėte nulėkti ir prisiduoti prezidentui, patekti pas Seimo pirmininkę į priėmimą. Jau vien pareiškimas, kad PROTESTO mitingas bus ne „prieš", bet tik „už", parodė, kad jau kapituliavote.

Nuolatinės priesaikos, kad jūs ne prieš gėjus ir lesbietes, įrodė, kad esate apsidraudėliai.

O aš gėjų nemyliu ir niekada nemylėsiu.

Nes aš negaliu priversti save mylėti vyrus. Iš bėdos galbūt galėčiau pabandyti pamilti kokią lesbietę, bet man to nereikia, (įtariu, kad ir joms manęs), nes turiu namie normalią moterį, savo žmoną Liną, mano vaikų mamą ir mano anūkų močiutę - tradicinę tradicinės šeimos sergėtoją ir puoselėtoją.

Archyvų nuotr.

Ne partnerę, ne vieną iš gimdytojų ir net Stambulo konvencijos potencialią auką, o nuostabią gyvenimo draugę, su kuria visada malonu ir tylomis pabūti, ir prisiminti savo draugus bei jaunystę.

Gyvenimo pabaigoje tai itin didelė palaima, nepalyginamai vertingesnė už ilgas kojas ir dirbtines krūtis, kurių norint galima ir per „teliką" prisižiūrėti. Kai žilstelėję donžuanai pasensite - patys tuo įsitikinsite!

Kadangi jau pasidaviau sentimentams, prisipažinsiu, kad be jokių pastangų galiu mylėti savo Lietuvą ir jos gyventojus, ypač - lietuvius.

Sąžiningai prisipažinsiu, kad užsieniuose be jūsų man būna labai ilgu ir jokie monakai bei nicos man jūsų atstoti negali.

Nesame mes, lietuviai, nei antrarūšiai ES piliečiai, nei aršūs „pavydelnikai", nei geresni, nei blogesni už kitų tautybių žmones.

Nebent galėtume šiek tiek draugiškumo ir savitarpio pagalbos iš litvakų pasimokyti.

Todėl visų gėjų atsiprašau dėl savo nemeilės, ypač - lietuvių. Ir prašau, neleiskite svetimšaliams naikinti mūsų Tėvynės. Ypač LGBT vadovams ir ypatingai - už pinigus.

O aš savo leidiniuose nebevadinsiu jūsų „pederastais". Gerbsiu jūsų teises ir neniekinsiu. Jeigu jūs gerbsite ir neniekinsite mūsų Lietuvos ir nesusidėsite su pedofilais.

Archyvų nuotr.

O kaip auklėti savo anūkus, prisipažinsiu, tikrai nežinau. LGBT aktyvistų gynyba jau peraugo į žiaurų tradicinių šeimų puolimą. Jų žmonės vis tankiau spiečiasi Konstitucinio Teismo teisėjų tarpe, kurių bet kokie sprendimai yra nekvestionuojami.

LGBT ideologija yra persmelkusi ne tik mūsų darželinukus bei moksleivius, bet ir aukštųjų mokyklų studentus.

Ten apie tradicines šeimas nei puse žodžio jau nebegalima užsiminti ir kaip senais KGB laikais įsivyrauja skundikai, kurie raportuoja savo vyresnybei apie „toksiškus" kolegas studentus ir „nepatikimus" dėstytojus, kurie negali atsakyti į provokuojantį klausimą, koks buvo Platono požiūris į gėjus, arba pripažinti, kad Aleksandras Didysis, pasaulio užkariautojas, ir jo kariuomenė buvo nenugalima tik todėl, kad visi vyrai prieš mūšius tarpusavyje mylėjosi.

Net jei ir tokiomis sąlygomis mūsų atžalos sugebės nepasiduoti LGBT propagandai ir išliks normalios orientacijos piliečiais, Europa ir Amerika tokių pas save tikrai netoleruos ir nepriims.

Tad beliks mūsų nabagėliams užsidaryti namie arba atsigręžti į Baltarusiją arba Rusiją.

Žinoma, jei per tą laiką ten irgi neįvyks „spalvotosios revoliucijos", kurių visos spalvos susilieja į atimtą iš vaikų vaivorykštę. Ką daryti?

Prisipažinsiu, ką su jumis, patikliais valdžios veršiais, daryti nežinau. Norėčiau padaryti pertrauką ir pats situacijoje ramiai susiorientuoti. Kažkada savo Sąjūdžio bendražygiams pasakiau:

Archyvų nuotr.

„Stabą užmušti galima tik su dar didesniu stabu!" Ir tai mums padaryti pavyko. Šiandien galiu tik pasikartoti: „Niekšą galima užmušti tik su dar didesniu ir klastingesniu niekšu!"

P.S. Nepyk ant manęs, Audriau, jei netyčia tave, senas kareivi, įžeidžiau.

(Jau galas!)

Šis tekstas yra autoriaus nuomonė ir nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder