Laidoje buvo minimas žymus gėjų teisių gynėjas Magnusas Hiršfeldas, jo asmenybė ir veikla susišaukia su šiandiena. Pažvelkime toliau, kas nebuvo aptarta „Įdomiojoje pamokoje“. Apie 1900-tuosius metus Hiršfeldas įkūrė gėjų teises ginančią organizaciją ir su pasekėjais surinko apie 6 tūkstančius parašų, siekdamas panaikinti įstatymą dėl baudžiamosios atsakomybės už homoseksualius santykius.
Tarp pasirašiusių buvo Albertas Enšteinas, Emilis Zolia, Hermanas Hesė, Tomas Manas ir kt. Hiršfeldas nuveikė išties daug. Tačiau jo amžininkai kalbėjo ir apie tamsąsias jo asmenybės puses. Pvz., siekdamas savo politinių tikslų, jis, naudodamasis konfidencialia informacija, galėjo imtis šantažo. Daliai sekėjų nepatiko įvairūs jo daromi profesionalios etikos pažeidimai, kas nulėmė judėjimo skilimą.
Panaši situacija yra su dabartine LGBT – tarptautine seksualinių mažumų teises ginančia organizacija. Dominuojančią LGBT veikimo kryptį – vadinamą „mainstream“ – taip pat palaiko ne visi netradicinės orientacijos asmenys mūsų šalyje ir pasaulyje. Dalis jų pasisako prieš vis labiau juntamą kontrolės visuomenės kūrimą ir kitaminčių persekiojimą. Būtent šiuo požiūriu lyginti dabartinę LGBT veiklą su lietuvių kova už laisvę sausio 13-ją, kas buvo daroma minėtoje laidoje, nekorektiška.
Nagrinėjant laidoje keltą homoseksualių paauglių integracijos temą, svarbu žinoti, kad esama skirtingų būdų jiems padėti. Tradicinis homoseksualių paauglių integravimo(si) kelias remiamas psichologų įžvalgomis ir praktika. Nors daliai paauglių homoseksualūs potyriai yra realus faktas, tačiau tai, anot psichologų, dar nereiškia galutinai suformuoto homoseksualaus identiteto. Seksualumas paauglystėje yra labai plastiškas, todėl siekiama nekalbėti per anksti apie stabilų jausmą.
Reikia skirti seksualinę orientaciją, kaip nuolatinį nekontroliuojamą potraukį kažkuriai lyčiai, nuo seksualinio identiteto, kaip sąmoningo pasirinkimo.
Gėjų ir lesbiečių seksualinis identitetas esti problematiškas nuo pradžių, visada. Jis nėra asmens patiriamas kaip duotybė, bet atrandamas ir tam tikra prasme įsisamoninamas, tai reikalauja pastangų. Asmens seksualumas turi elgesio, emocijų ir pažinimo komponentus, kurie gali ir nesutapti, ypač paauglystėje.
Todėl dirbant su paaugliais, pareiškusiais apie savo homoseksualumą, psichologas turi būti atsargus, padėdamas įsitikinti seksualinių potyrių stabilumu ir atitinkamu savęs suvokimu. Kartais savęs tapatinimas su homoseksualų grupe gali būti svarbaus asmens mėgdžiojimo pasekme ir būti situatyviu, neturint jokių homoseksualių išgyvenimų. Psichologo užduotis – padėti susigaudyti realiuose, o ne įsivaizduotuose seksualiniuose išgyvenimuose ir pasiekti elgesio, emocijų ir pažinimo komponenčių suderinimo. Tik tokiu atveju galime kalbėti apie galimą homoseksualų paauglio identitetą.
Be to, svarbu nepamiršti, kad, tampant suaugusiu, seksualumas vėl gali kisti ir vėl yra galimybė suvokti save naujai, atitinkamai vidiniams išgyvenimams.
Svarbiausia yra padėti homoseksualiems paaugliams priimti save ir suformuoti pozityvų savęs vertinimą, nesifiksuojant prie netipinių seksualinių išgyvenimų, kuriais asmuo neturi apsiriboti. Specialistas šiuo atveju padeda suprasti, kad visi žmonės nėra identiški, kad socialinis aplinkos pripažinimas pelnomas, vertinant viso asmens pasiekimus.
Svarbu atrasti savo vietą sociume, išreiškiant save per kūrybinį aktyvumą, prisidedant prie visuomenės materialios ir dvasinės kultūros praturtinimo. Taip atsisakoma seksualumo keliamų sąlygotumų, kurie riboja elgesį, darydami jį tipiniu kažkuriam seksualiniam identitetui, einama nuo stereotipinių vertybinių orientacijų prie visiems žmonėms bendrų vertybių. Sąveikoje su pasauliu ir žmonėmis pirmame plane turi būti asmuo, tai ženkliai didina savirealizacijos galimybes.
Jei šioje nelengvoje situacijoje paaugliui pavyksta įveikti visuomenės spaudimą ir savo vidines įtampas, jis susiformuoja stiprią vidinę poziciją, kuri leidžia sau ir kitam būti savimi, būti „kitokiu“. Asmens integralumas tampa įmanomas per savo individualių savitumų suvokimą ir vertybėmis grįstą požiūrį į save, kitus, aplinką.
Skirtingą požiūrį į homoseksualių paauglių integraciją siūlo minėta LGBT „mainsteam“ kryptis. Joje laikomasi nuostatos, kad visi žmonės gimsta neutralios lyties, kurią vėliau su(si)formuoja. Matyt, taip padedama netradicinės orientacijos paaugliams nesijausti „kitokiais“, skirtingais nuo bendraamžių. Toliau dėmesys sutelkiamas į seksualumą ir jaunimui atveriami platūs savo seksualinės tapatybės paieškų horizontai.
Tą paieškų kryptį nužymi LGBTQ+ („queer“) kryptis. Ji teigia, kad „nedvilytis transgenderiškumas“ arba „queer“ saviraiška leidžia išvengti savo gender tapatybės apibrėžimo pagal nustatytus parametrus. Seksualinė tapatybė taip pat traktuojama kaip pasirinkimas, besikeičianti charakteristika.
Save galima įvardinti bet kokiu būdu, bet kokiais pavadinimais (ankstesnio lygmens arba paties sugalvotu), t.p. galima save išreikšti kaip „queer“, be būtinybės apibūdinti save, laikantis kažkokių rėmų. Šeimos samprata prasiplečia be jokių apribojimų.
Šeima atskiriama nuo santuokos, vyksta aktyvi jos, kaip patriarchalinės institucijos, feministinė kritika. Aktyviai diskutuojami ir praktikuojami poliamoriniai santykiai, nemonogaminės sąjungos.
Pagalbinės reprodukcinės praktikos praplečia vaikų gimdymo galimybę vienalytėse šeimose, taip pat transgenderių ir pan. Queer mąstymo būdas yra ne tik apsisprendimas, reiškiantis apsisprendimo neigimą, bet ir tam tikras mąstymas bei realybės suvokimas.
Nustojama tikėti, kad socialinė ir psichinė realybė vystosi pagal bendrus dėsnius, atsisakoma „derinimosi prie normos“ ir pačios idėjos apie bendros normos egzistavimą.
Šią paaugliams siūlomą „mainstream“ kryptį kai kurios šalys palaiko įstatymais. Pvz., vokiečių paaugliai turi galimybę apskųsti savo tėvus, jei šie bandytų įtikinti kitokiu požiūriu į lytį, už ką gali būti traukiami ir baudžiamojon atsakomybėn.
Abi aptartosios strategijos siekia paauglių integracijos, tačiau yra labai skirtingos. Deja, Europoje vis labiau įsigali LGBT „mainstream“ kryptis, nors daugelis eilinių europiečių net nežino gender teorijos esmės ir labai nustemba ją išgirdę.
Lietuvos visuomenė geriau informuota šia tema, todėl galime rinktis savo strategiją. Nes vadovaudamiesi vienintele doktrina, kuri be to abejotina, anksčiau ar vėliau pateksim į aklavietę. Svarbu leisti įvairias nuomones, nebūti absoliučiai tikru savo teisumu, kad laimėtų tuo momentu efektyviausias ir geriausias sprendimas.
Neseniai, Vokietijai pirmininkaujant Europos Taryboje, subsidijų teikimas ES šalims buvo pririštas prie „teisės viršenybės kontrolės“ mechanizmo. Jis reiškia, kad šalis negauna investicijų, jei dauguma ES šalių nubalsuoja dėl esančių joje teisės viršenybės pažeidimų.
Šią naują tvarką Vengrija ir Lenkija yra apskundę Europos teismui, teigdamos jos neatitikimą ankstesniems ES įstatymams. Keblu tai, kad naujieji Europos priešdiskriminaciniai teisės aktai nebesiremia nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta šalių teisinėje sistemoje.
Jie siekia reglamentuoti ne tik piliečių veiksmus, bet mintis ir įsitikinimus. Tad erdvės nuomonių skirtumui lieka vis mažiau.
Norisi tikėti, kad galėsime laisvai parinkti savo paaugliams tinkamą ugdymą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą