Vatnikai, runkeliai ir liberastai: kelią į rinkėjų širdis apsivardžiavimu grindžia ir patyrę politikai, ir marginalai

Politinės komunikacijos erdvė mirga pašiepiančiais ir įžeidžiančiais epitetais.

Pasak Vilniaus universiteto dėstytojo, politinės komunikacijos specialisto Andriaus Šumino, senosios partijos šitaip mobilizuoja savo šalininkus, o politinių ambicijų aiškiai turintys marginalai stengiasi išlaikyti įtampą ir po savo vėliavomis telkia atstumtais pasijutusius žmones.

– Politikai negaili oponentams epitetų, formuojančių valstybės priešo įvaizdį. Tai – efektyvi komunikacijos priemonė?

– Priešo įvaizdis yra labai sena technika politinėje komunikacijoje. Dažniausiai ji pasitelkiama prieš rinkimus.

Nors Lietuvoje rinkimai dar gana toli, matome, kad priešo ir kenkėjo etikečių klijavimas oponentams vyksta labai intensyviai. Tokiu būdu politikai siekia mobilizuoti panašiai mąstančius piliečius ir išlaikyti jų paramą.

– Partijų rėmėjai socialiniuose tinkluose taip pat nediskutuoja, bet dažniausiai apsivardžiuoja. Kas ką kursto? Politikai rėmėjus ar rėmėjai įkvepia politikus?

– Abi pusės veikia viena kitą. Iš vienos pusės, turime socialinius burbulus, kuriuose akivaizdžiai vyksta ne diskusija, o požiūrių ir potencialių veiksmų radikalizavimas. Politikai prisideda prie šio radikalizavimo, įvardydami oponentus kaip priešus.

Tokie epitetai socialiniuose burbuluose puikiai veikia – stipriai sureikšminamas realios ar menamos grėsmės mastas.

Užsisuka spiralė, kuri įgauna vis didesnį pagreitį. Socialiniuose burbuluose apsiribojama ta informacija, kuri padeda įvardyti menamą priešą, o argumentais paremtai diskusijai vietos nebelieka.

– Sena, bet vėl labai išpopuliarėjusi etiketė – „Kremliaus agentas“.  Ja nesibodi naudotis visi prieš visus. Ji dar vis turi bent kokią nors prasmę ir poveikį?

– Konservatoriai tradiciškai labai intensyviai naudojo antirusiškumo aspektą savo rinkimų kampanijose.

Gal nebent pastaruosiuose rinkimuose jis buvo mažiau pastebimas, bet visgi buvo. Galima sakyti, kad tai – išskirtinis TS-LKD komunikacijos ir elektorato vienijimo veiksnys – Rusijos baimė.

Natūralu, kad tokių epitetų naudojimas yra veiksmingas ir padeda mobilizuoti elektoratą ir skatinti jį atkartoti panašų turinį socialinėse medijose. Lengviau mobilizuoti prieš kažką nei už kažką.

Tai – politinės komunikacijos klasika. Taigi, šiuo atveju priešo įvaizdis yra gana veiksmingas ir juo naudojasi įvairūs politikai: priešu gali būti ir Rusija, ir Landsbergis.

– Gana nauji terminai, kuriuos atnešė dešiniosios jėgos, – „neokomunizmas“ ir „liberalkomunizmas“, kurie paprastai naudojami, kalbant apie Laisvės partiją. Jie veikia rinkėją?

– Manau, kad jie gali būti veiksmingi intelektualų diskusijoje, tačiau plačioje visuomenėje – ne. „Leftistas“ ir panašūs apibūdinimai menkai veikia paprastą rinkėją, nes jis tokiais dalykais tiesiog nesidomi.

Tai – nišinis veiksnys, kuris ilgalaikėje perspektyvoje gal ir turi svorį, jei tokius terminus pradėtų aktyviau vartoti žiniasklaida bei politikai. Bet tik potencialiai ir tik ilgalaikėje perspektyvoje.

– Kas laimi? Tie, kurie naudoja agresyvią retoriką, ar atvirkščiai – tie, kurie kalba nuosaikiau, tarkime, socialdemokratai arba Liberalų sąjūdis?

– Su Vilijos Blinkevičiūtės atėjimu socialdemokratai pradėjo tikrai aršiai pulti Vyriausybę, tad jų nesigauna priskirti nuosaikios retorikos šalininkams.

Panašu, kad tai padėjo jų reitingams. Liberalų sąjūdis iš tiesų atrodo esantys labiau nuošalyje ir jų viešajame diskurse agresijos yra mažiau negu jų partnerių – Laisvės partijos arba konservatorių.

– Kaip šioje situacijoje atrodo prezidentas? Susidaro įspūdis, kad jis kartu su visa komunikacijos komanda turi talentą periodiškai dingti iš informacinio lauko, kai įsiplieskia aršiausios diskusijos.

– Prezidentūra neskuba išsakyti pozicijos visuomenę labiausiai neraminančiais klausimais. Man susidaro vaizdas, kad ji yra linkusi kurį laiką stebėti situaciją iš šalies – spręsti, kokią poziciją užimti, kieno pusėn stoti ir kokią žinią iškomunikuoti.

Gali susidaryti vaizdas, kad prezidentas yra pasyvus ir vengia išsakyti vertybines pozicijas, nes prezidentūra linkusi iš pradžių vertinti aistras keliančias diskusijas ir tik tada išsakyti savo poziciją.

– Tiria, kokia pozicija būtų populiaresnė visuomenėje?

– Ne visai. Veikiau renkamasi pozicija, kuri nedarytų žalos prezidento vertinimui.

– Marginalais ir oportunistais vadinami veikėjai, tokie kaip Artūras Orlauskas, Antanas Kondratas ir jų bendražygiai, rodo tiesiog stebėtiną gebėjimą uzurpuoti bet kokį protestą ir atitinkamai viešąją erdvę. Kaip jiems tai pavyksta?

– Jie yra labai aktyvūs. Kai kas nors sugeba nedelsdamas stoti į pirmas bet kokio protesto gretas, natūralu, kad jie sutraukia žiniasklaidos dėmesį. Be to, jie turi ir savo kanalus, veikiančius tam tikrą visuomenės dalį.

Tarkime, tas pats Celofanas – nemenkai žinomas asmuo ir pastarąjį pusmetį aktyviai reiškiasi protestuose ir gana provokaciniuose veiksmuose. Aktyvumas. Tokiu būdu jis prikausto prie savęs dėmesį.

Tokiu būdu panašūs žmonės tampa kažkiek arba net gana reikšmingais politinio lauko veikėjais ir kyla klausimas: kas toliau?

Akivaizdu, kad yra ambicija dalyvauti rinkimuose ir daug kas priklauso nuo to, kaip jiems pavyks išlaikyti dėmesį, nes rinkimai dar toli.

– Jų sėkmė – organizuotumas ar tiesiog aktyvumas, gaudant, kas po ranka papuola?

– Šiandien matome, kad kas bevyktų, jie vyksta į vietą ir stoja į pirmas gretas – priešais žurnalistų kameras.

Nekalbant apie spontaniškumą, tenka pripažinti, kad bent jau „Šeimų maršo“ metu jiems pavyko mobilizuoti įspūdingą skaičių žmonių, kurie susirinko iš visos Lietuvos. Tai buvo sėkminga akcija, rodanti, kad jie turi ką pasiūlyti bent jau daliai visuomenės.

– Maršo organizatoriai sulaukia didžiulės kritikos tiek iš politikų, tiek iš žiniasklaidos, bet panašu, kad iš to tik laimi?

– Būtent. Jie pateikia save kaip antisisteminius veikėjus, naują judėjimą. Todėl bet kokia, ypač vieninga, kritika jiems yra naudinga: „pažiūrėkite, elitas yra prieš mus – paprastus žmones“.

Kuo daugiau apie juos bus kalbama tiek teigiama, tiek ir neigiama prasme, jiems bus tik į naudą.

– Politikai neprašauna labai apibendrintai kritikuodami protestų dalyvius ir visiems klijuodami provokatorių etiketę?

– Burbuluose buvo paskleista patyčių, neva visi protestų dalyviai yra „neraštingi runkeliai“ ir panašiai. Tai – labai pavojingas dalykas. Esame vienos valstybės piliečiai ir šaipymasis bei skaldymas gali turėti pavojingų pasekmių.

Toks šaipymasis tik sukelia dar daugiau pykčio ir skatina dar didesnę radikalizaciją. Tarkime, Rūdninkų incidento atveju turbūt tikrai nebuvo teisinga visus ten buvusius žmones apšaukti provokatoriais arba Rusijos agentais.

Žmonės yra išsigandę ir pasimetę, todėl imasi protestinių veiksmų. Vargu ar tokioje situacijoje teisinga deklaruoti, kad visi, kas su mumis nesutinka, – „vatnikai“.

Tai neteisingas ir pavojingas kelias.

– Kiekvienas procesas įsibėgėja, pasiekia piką ir nuslūgsta. Agresija politinėje komunikacijoje jau pasiekė piką ar dar tik įsibėgėja?

– Tam tikra prasme pikas jau pasiektas. Lieka klausimas, ar jis tikrai pasiektas, ar dar yra potencialo augimo, todėl žiūrint į mūsų aptariamus veikėjus, kuriems situacija būtų naudingesnė, jei rinkimai vyktų šį rudenį, peršasi mintis, kiek ilgai jiems pavyks išlaikyti įtampą. Išlaikyti dėmesį ir iniciatyvą nėra paprasta.

Kita vertus, pati situacija jiems naudinga – turime pandemiją su galimomis naujomis bangomis, o ir nelegalių migrantų krizė tik prasideda. Tai – gera terpė marginalams veikti ir pelnytis populiarumą.

Atsižvelgiant į tai, kad minėtos krizės veikiausiai nesibaigs artimu metu, sąlygos jiems gali būti palankios.