Verslininkė Jolanta Blažytė apie Matricą, Adventą ir žmones, kurie gyvena pagal šabloną

Kartais, kai panardau po „feisbukus“ ar „instagramus“, pastebiu, kad kone visi, tarsi susitarę, transliuoja tas pačias mintis, tas pačias idėjas, tuos pačius pasiūlymus, tas pačias baimes, tuos pačius susirūpinimus, tuos pačius pykčius, tą pačią savo nuomonės viršenybę ir pan.

Ir pagalvoju: nu nieko sau, kur mes čia randamės? Gal kokiame didžiuliame kompiuteriniame žaidime?

Ir paskui pliaukštelėju sau per kaktą: taigi matricoje, toje pačioje matricoje, apie kurią kalbėjo E. Muskas ir, kurios pagrindinis tikslas – laikyti žmonių sąmonės lauką valdomame režime!!!

Tai kokie gi tie matricos žmonės? Matricos gyventojai labai dažnai sugeba save identifikuoti tik pagal tai, ką jiems pasiūlo pati matrica, pavyzdžiui, „aš esu mokytojas, aš esu gydytojas, aš esu specialistas, aš esu pinigų rinkikas, aš esu patriotas, aš esu išsilavinęs, aš esu protingas“ ir pan.

Deja, tie žmonės šiuo atveju kalba ne apie save – jie tik perduoda mintis, kurias randa knygose, vadovėliuose, kaimynų pokalbiuose, influencerių profiliuose ir pan.

Matricos gyventojai tarsi norėtų išreikšti kažkokius tai subtilius savo poreikius, tačiau dėl baimės būti išmestiems iš sistemos jie vis dar „žino“, kad jų pagrindiniai gyvenimo tikslai yra „baigti mokslus, pastatyti namą, pasodinti medį, užauginti sūnų“.

Dar žino, kad reikia „būti patriotu, kovoti prieš visus matricos priešus, dalyvauti akcijose, klausyti ekspertų, palaikyti teisingą nuomonę ir užsidėti tinkamą FB rėmelį“.

Neįtikėtina, bet žmogus prisitaiko prie sistemos tik tam, kad turėtų teisę tiesiog būti.

Ar galima atrasti kvailesnę logiką: tam, kad paprasčiausiai būti, tau reikia būti kažkuo?

Ir būtent tuo, kuo verčia būti pati sistema.

Atsimenate, kaip mūsų klausdavo: kuo tu nori būti gyvenime? Jeigu tu atsakydavai kažką apie labai subtilius asmeninius siekius, tau pasakydavo NE.

Tavo užduotis konkreti: įgyti profesiją, ištekėti/ vesti, pagimdyti vaikus, sukurti laimingą šeimą, kuri senatvėje tave maitins ir atneš stiklinę vandens.

O kur tame prasmė?

Gerai, jei žmogus iš prigimties ar iš savo vidinės valios yra intelektualus. Tada jis užsiima kūryba, mokslu, kažką tame sociume veikia, turi pomėgius, gyvena ne dėl karjeros, o dėl savo įdomaus gyvenimo.

Galbūt keliauja, galbūt rašo knygas nors ir į stalčių. Bet kažkaip tai vystosi.

Bet yra žmonės, kurie gyvena pagal šabloną. Ir kaip taisyklė, tokie žmonės ir kalba tomis verbalinėmis prasmėmis, kurias jiems įkiša sistema.

Aš pati turiu tokią kaimynę Zosę, kuri nuolatos man priekaištauja, mokina mane, kaip turėčiau gyventi, ką galvoti ir ko negalvoti, kuo tikėti ir kuo netikėti.

Kartais Zosės noriu paklausti: „Kažin ką tu, Zosyte, veiktum, jei vieną dieną staiga pasaulyje nebeliktų mano nuomonės, kitų „teisybių“? Jei nebeliktų kaimynų, kurie „ne taip gyvena, ne taip mylisi, ne taip skiriasi, ne taip numiršta“?

Jei nebeliktų žemių, kurios ne taip padalintos, ne taip užkovotos ar atkovotos? Jei nebeliktų politikų, kurie yra geri ar blogi?

Jei nebeliktų ekspertų, kurie pasakytų, kas yra sveika, o kas nesveika? Jei nebeliktų TV dėžės, kuri transliuoja tiek P. Gražulio apkaltos procesus, tiek pageidavimų koncertus?“

Kas būtų, jei vieną gražią dieną visas pasaulis imtų ir nutiltų? Faktas, kaip blynas: Zosytei būtų visiškos šakės.

Nes be aukščiau išvardintų dalykų Zosytės tiesiog nėra. Ji neturi savęs, neturi savo identifikacijos, neturi žinojimo, kas ji yra.

Apie meilę sau jau net nekalbu.

Bet dabar matrica po truputį jau keičiasi. Tos visos kovidinės nesąmonės ir tonomis po matricą vežiojami melai gerokai išjudino žmonių sąmonės lauką.

Daugybė žmonių pradeda suprasti, kad sistema meluoja. Ne tik apie kovidą ar „visuotinį gėrį“, bet ir apie visas primestas gyvenimo užduotis, tokias, kaip „būti patriotu“, būti „edukuotu“ būti „kovotoju už teisybę/lygybę“ ar pan.

Žmonės pradeda matyti bendrą pasaulio apgaulę, kartu pamatydami, kad ir jie patys yra tarsi kažkokie netikri, tarsi visą gyvenimą būtų nugyvenę pagal kažkokius tai įsuktus mechanizmus.

Kažkam pasidaro skaudu ir ankšta, supratus, kad pusė gyvenimo yra praknista ir nieko gero nenuveikta, gal tik išskyrus kokias nors gero maisto, šilto klimato, lengvo kelio ir matricos suteikiamų malonumų paieškas.

Tada žmogus su bundančia sąmone pradeda ieškoti savęs: eina į mokymus, meditacijas, jogas, tantras, pasineria į religijas.

Žmogus šiuose ieškojimuose siekia tapti kažkuo kitu, siekia teisės jausti tikras emocijas, o ne tas, kurias „madinga“ jausti pagal matricos surašytą protokolą.

Tačiau šiuose ieškojimuose ir bendravimuose su įvairiais guru žmogus vėl atsimuša į naujas koncepcijas, o čia jau ir vėl - nauja matricos žaidimų dalis. Ups.....Ir taip tol, kol nesupranti, kad viskas, ko ieškojai, yra tavo viduje.

Šis tekstas šiandien gimė iš karto po to, kai pabendravau su savo globojamos Lyderystės mokyklos mokiniais.

Kalbėjome apie sistemų netobulumus, pradedant švietimo ir baigiant sociumo bei pačios šeimos sistemomis.

Palinkėjau mokiniams tiesiog išmokti būti toje sistemoje. Nustebę vaikai paklausė: siūlote prisitaikyti?

Atsakiau: ne tiesiog būti. Su savo pilnatve ir žinojimu, kad viskas, ko jūs ieškosite, slepiasi jūsų viduje.

Jokie matricos žaidimai niekaip negali paveikti žmogaus, kuris sugeba atsakyti į klausimą „kas aš esu“?

Ir kuris gali jausti savo tylų, bet pakylėtą buvimą bet kuriuo metu: net ir tada, jei visas pasaulis imtų ir nutiltų.

Linkiu gražaus Advento laikotarpio, kurio vienas iš pagrindinių simbolių yra nutilęs aplinkinis pasaulis, leidžiantis pažvelgti į savo vidinius lobius ir atrasti savo tikruosius kelius, kurie dažniausiai neturi nieko bendro su matricos primestais.

Žaiskime savo gyvenimą ir nereikės niekur prisitaikyti. Tegu pati matrica taikosi prie kiekvieno iš mūsų.