Verslininkė Jolanta Blažytė: „Dabar visi tiesiog džiaugiasi geru gyvenimu, todėl ir remontuoti nėra kam“

Štai Kėdainių miesto pagrindinis tiltas sugriuvo prieš metus – iki šiol važinėjame avariniu ir laukiančiu nesulaukiančiu remonto „vaiduokliu“.

Gal 20 metrų ilgio tiltelis Labūnavoje bus remontuojamas ilgiau nei metus!

Na, susprogdintas Krymo tiltas buvo atstatytas, berods, per 3 mėnesius. O jei pažvelgtume į kokį nors Dubajų – tai toks tiltukas, kaip Labūnavoje, būtų suremontuotas gal per pusdienį.

O štai šiandienos kelionę iš Kauno į Kėdainius galėčiau pavadinti ne tik ilga „kelione per kopas“, bet „amerikietiškais kalneliais“. Įprastai tokia kelionė trunka 40min, bet šiandien – apie 3 valandas.

Taigi paeiliui:

Stojame kamštyje magistralėje Kaunas – Klaipėda. Gal valandą ir nejudėdami.

Prošvaisčių jokių, todėl grįžtame į Kauną.

Kaip pavyko apsisukti?

Ogi persižegnojus ir....

Paskui bandome per Domeikavą įšokti į Via Baltica.

Ir vėl kamštis, nors ir judantis.

Ir vėl – viskas išrausta, uždaryta ir nė vieno krutančio darbininko.

Ir vėl atodūsiai: och, Dubajuje tai sutvarkytų per kelias valandas.

Ir vėl – valanda laukimo.

Kad laikas neprailgtų, skambinu draugei. Šiaip paplepėti, nes žinau, kad draugė taip pat kelyje.

Draugės klausiu: kaip sekasi važiuoti?

Draugė ir pasakoja:

„Žinai, prie kažkokio suknisto tiltuko prastovėjome gal valandą.

Mat vienas žemaitis važiavo per raudoną šviesoforą, o kitas – per žalią.

Abu viduryje susitiko ir niekas nenori praleisti. O už jų – mašinų virtinės.

Tai pasukom į siaurą dviračių keliuką. Rizikavom, bet ką darysi.

O visos mašinos – paskui mus. Bevažiuojant pamatėm, kad prieš mus artėja kitas, priešpriešinis mašinų srautas.

Mums pavyko išlaviruoti, kol neatvažiavo policija.

Oi, blyn, nežinau, kaip ten baigėsi, bet nu ir nafig“.

Bet... nėra to blogo.

Besėdėdama Mumbajaus, ups, Domeikavos kamščiuose turėjau progą prisižiūrėti visokių propagandinių laidų.

Viena iš jų ypač įsiminė: tai LRT Panorama, kurioje buvo pranešta, kad „Lietuva dar niekada taip gerai negyveno, kaip dabar“.

Tai ir padėjo man suprasti, kodėl Lietuvoje 20 metrų ilgio tiltukai yra remontuojami daugiau nei metus: dabar visi tiesiog džiaugiasi geru gyvenimu, todėl ir remontuoti nėra kam.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje