Kažkada jo tėvas Mečislovas kelioms dienoms sustojo mano bute Niujorke, nes ieškojo lietuvių chirurgų ir bandė surinkti nors vieną komplektą mikrooperacijoms reikalingų instrumentų.
Patį Kęstutį sutikau vieną kartą – važiavome Maskvos traukiniu viename kupe, tai visą naktį prakalbėjom.
Sūnus darželyje nusikirto durimis pirštą, ir Kęstutis siūlėsi padėti. Bet padėjo jis jau mums visiems – po sausio 13-os.
Vėliau K.Vitkus pasakys: „Tą naktį atsidūriau pragare. Aš atsidūriau tikrame karo lauke.”
Pripažintas mikrochirurgijos profesorius tuo niekada nepiktnaudžiavo – neprašė net Sausio 13-osios medalio. O valdžia nepasiūlė.
Neprisiminė ir Lietuvai gelbėto Sabonio, ir pirmųjų mūsų regione mikrochirurgijos operacijų. Šiemet būrelis draugų pagalvojom: gal ministerija prisimins valstybiškai įvertinti Kęstučio Vitkaus darbus.
Jau neprisimins, nes medaliai po mirties neteikiami. Žmonių atmintis tikriausia patikimesnė nei metaliniai garbės ženklai.
Ji ir lydės profesorių Kęstutį.
Visada besišypsantį, nes jam patiko padėti kenčiančiam.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą