Vilius Kavaliauskas - kultūrininkas, kuris neina į gatves - nes jam rūpi, ką duoti tai kultūrai, o ne kokią naudą išlupti

Bet kai žvėris tūno „mūsyse” – kaip jį įveikti? Ar valstybė jau tikrai pavojuje, kai jos pamatus imasi klibinti apsukrių suaugėlių suklaidinti mažvaikiai?

O gal tegu – nes pašūkaus ir atsibos? O jei, neduokdie, „praris kablį” ir susiradę kastuvus ir kauptukus puls daužyti ne instrumentus, o… „neteisingai mąstančius”?

Sakote – mes ne Kinija? Na gal ir ne – visų pirma dėl to, kad akys kitokios. Bet kas mes šiandien esame iš tiesų, ar bent patys žinome?

Apsiginklavę „vertibiniais” lozungais, iš po kurių aiškiausiai kyšo politinės ausys – būriai žmonių šį savaitgalį blaškysis po Vilnių.

Sėkmės jiems - ir aleliuja.

Tuo metu mes kalbiname tikrąjį Kultūrininką iš didžiosios raidės – istorijos tyrinėtoją Vilių Kavaliauską.

Norint pristatyti šio žmogaus per daugybę metų ir visokiausių valdžių nuveiktus ir toliau daromus darbus mūsų valstybės kultūros naudai ir jos labui – neužtektų visos laidos, reikėtų kurti ištisus filmus.

Jei gali ir nori ką nors padaryti svarbaus – daryk, čia ir dabar. Ir visai nesvarbu, kas valdžioj, patinka jie tau ar ne – nes jokio vaidmens tai čia nevaidina.

Priešingai – tik trukdo. Tiesą sakant, tikras menininkas dažnai nė išvis nežino, kas dabar toje valdžioje - ir jam nerūpi, nes turi svarbesnių reikalų.

O jei nieko dora pasauliui ir kultūrai dar nenuveikei – kokią teisę turi kažko iš jos reikalauti? „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali duoti jai” (Džonas Kenedis).

Laidą „Nota Bene“ žiūrėkite youtube kanale

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje. Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė, todėl redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus.