Virginijus Savukynas: Kaip Rusijos pulkininkas atsidūrė Lukiškių kalėjime?

Tačiau nepaisant to, Lietuva tuomet turėjo dantis. Ir noriu priminti vieną istoriją, kurią „Istorijos detektyvuose“ pasakojome prieš 7-erius metus.

Klaipėdoje sovietinių kariškių garnizono vadu buvo pulkininkas Ivanas Černychas. 

Jis ypatingai „pasižymėjo“ per sausio įvykius ir dar 1990 metų gruodžio mėnesį Klaipėdoje įvedė kariškių patruliavimą, leido suiminėti civilius asmenis pagal kariškių nuožiūrą, taip pat 1991 metų rugpjūtį aktyviai rėmė pučistus. 

Jam buvo iškelta byla, kuriai vadovavo tuometinis Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas. 

Kai nepavyko pučas Kremliuje 1991 metais, visi suprato, jog Sovietų Sąjunga tuoj subyrės. Todėl buvo galima vykdyti teisingumą. 

Artūras Paulauskas taip prisimenė tuos įvykius:  „Ignas Laucius buvo Klaipėdos prokuroras. Aš jam skambinu ir sakau, kaip su tuo Černych, ar jūs darysite tyrimą, ar ne? Sako: “Nežinau. Čia divizijos vadas. Kaip čia daryti?”  Sakau -  suimkit. Po dviejų savaičių skambina ir sako: “Suėmėm, bet Klaipėdoj nelaikysim, nes labai pavojinga. Vešim į Vilnių. Ir jie atgabeno į Vilnių, į Lukiškes”. 

Taip jau Rusijos kariuomenės karininkas atsidūrė Lukiškėse.

Tai buvo neregėtas akibrokštas. Prisiminkime, kad nors ir žlugo Sovietų Sąjunga, tačiau Lietuvoje vis dar buvo gausybė sovietinės kariuomenės. 

O juk sovietiniai karininkai manė, kad jie yra neliečiami. Ir tuometinei Rusijos politinei valdžiai atrodė, kad Lietuva peržengė visas „raudonas linijas“. 

Tokia reakcija netruko įsitikinti Vytautas Landsbergis. Jis 1992 balandžio 8 dieną gavo slaptą telegramą iš Aleksandro Ruckojaus: „Šiandien naktį buvo neteisėtai suimtas ir pervežtas į Vilnių Rusijos ginkluotųjų pajėgų pakrančių apsaugos divizijos vadas pulkininkas I. G. Černych.  

Šie veiksmai, kad ir kas juos atliktų, Rusijoje kvalifikuojami kaip neteisėti ir provokaciniai. Rusijos prezidento pavedimu įspėju dėl atsakomybės už šios akcijos pasekmes. 

Vadovaukitės tuo, kad jeigu bus delsiama išleisti Rusijos karininką, divizijos, kuriai vadovauja I. G. Černych, kariai gali imtis įkaito išlaisvinimo veiksmų. Dėl to yra priimtas dalinio karininkų susirinkimo sprendimas. 

Tokios įvykių eigos negalima leisti.“

Tokios telegramos turinys buvo grėsmingas. 

Tuo tarpu generalinis prokuroras Artūras Paulauskas sulaukė gausios svečių delegacijos:  „Aš gyvenime tiek generolų nesu matęs, iš Maskvos, iš Vilniaus, iš Rygos jų gal penkiasdešimt privažiavo, ir jie reikalavo, jog Lietuva atiduotų pulkininką.  

Jie rodė kažkokį Kaliningrado prokuroro sprendimą, kad prieš jį nutrauktas baudžiamas persekiojimas, kad jis nekaltas. 

Mes sakome, kad jūs priėmėte savo sprendimą, mes priimsime savo. Mes dėl to deramės, o tuo metu gauname informaciją, kad Klaipėdoje sovietiniai karininkai ir kareiviai ruošiasi važiuoti į Vilnių, laisvinti divizijos vadą, jau pajuda tanketės, tankai”.

Tuomet buvo priimtas sprendimas švelninti situaciją. Tačiau tai reikėjo padaryti pagal Lietuvos įstatymus. 

Artūras Paulauskas taip prisimena: :Tuo metu Baudžiamajame kodekse nebuvo numatyta jokių kitų kardomųjų priemonių  tik suėmimas arba pasižadėjimas neišvykti. Aš sakau, ar jūs užstatą – milijoną rublių - galite palikti, nors tam nebuvo tokio pagrindo. 

Jie sako: “mes tiek neturime”. Ir tada, jei neklystu, jie įnešė ar dešimt ar dvidešimt tūkstančių rublių, ir mes turėjom jį paleisti. 

Jį atveža į oro uostą, žurnalistai filmavo, aš prieinu, nuimu antrakius ir sakau: “Esate paleidžiamas pagal užstatą ir turėsite pagal kiekvieną mūsų kvietimą atvykti. Ar supratote?” Jis galvą linkteli, pasimetęs, žodžio neištaria.

Aš kažkiek užtrukau, atsisuku, žiūriu jau kyla lėktuvas”. Taip Rusijos kariuomenės pulkininkas gėdingai pabėgo iš Lietuvos. 
Tačiau ši istorija turėjo linksmą tęsinį. 

Artūras Paulauskas “Istorijos detektyvų” laidai taip pasakojo: „Jau praėjus keletui metų nuo šių įvykių premjeras Adolfas Šleževičius pakvietė į posėdį ir ten sėdėjo buvęs Baltijos laivyno vadas Vladimiras Jegorovas, ir jis man sako: „Prisimeni Černych?“ 

Atsakau, kad taip. „Tai, sako Jegorovas, jis gavo genrolo laipsnį“. Tada aš sakau: „Jeigu nori, galiu ir tave suimti. Gal tada paskirs gynybos ministru.“ „Ne, nenoriu“, atsakė Jegorovas“.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas Virginijaus Savukyno asmeninėje Facebook paskyroje