Vitalijus Digrevičius: Sakmė apie Poviliuką ir Mykoliuką

Iš Poviliuko grupės draugai juokėsi, kad jis į paskaitas pasirodydavo kaip jaunas mėnulis, o per fiziką piešdavo nesuvokiamus astrologinius ženklus. Mykoliukas baigė su raudonu diplomu, o Poviliukas baigė,... nes jo tėvelis jau buvo meras. Mykoliukas pradėjo mokslinį darbą laboratorijoje už pragyvenimo minimumą, o Poviliukas netikėtai tapo vieno Seimo nario patikėtiniu Rozalymo apygardai, nes tėvas jau buvo tarp vienos Partijos lyderių.

Poviliukas taip pat tapo Partijos nariu, bet tolesnei karjerai reikėjo perlipti Tėvo Šešėlį. Galų gale tėvas leido Poviliukui vesti žymaus lakūno dukterį ir nuo tada jis jau nebesitraukė iš stiliaus tipo žurnalų. Potencialūs rinkėjai plojo katučių, matydami naujus Poviliuko batus, žmonos erotiką Maldyvuose, gedėjo sode nuvytusių palmių. O kur gi Mykoliukas?

Ten pat, nes trūko finansavimo moksliniam tyrimui - visas lėšas surijo sociologinės apklausos, įvaizdžio gerinimo projektai, kuriuose pijokus ir mušeikas vaidino gabūs aktoriai, o dirbtiniai Žemės palydovai ir politikai aiškiai sakė Kinijai, kad yra tokia Lietuva, kur lietūs lyja... Lietūs tapo rūgštūs...

Vieną gražią dieną Poviliukas pasakė tėvui „gana" ir Partijos valia tapo ministru. Pirmus mėnesius iš įpročio paišė nesuvokiamus astrologinius ženklus, po to ėmėsi veiklos prieš Lietuvą. Pirmiausiai pensininkams nustatė pagaunamos žuvies ilgius ir išmetamų dujų kiekius, po to nupirko Lietuvos kariuomenei auksinius šaukštus ir pažadėjo tankus.

Dar vėliau, skaudžios patirties prisiminimų vedamas, pastatė Minotauro labirintą mokiniams ir mokytojams, gydytojus išvarė į užsienį arba privačias klinikas ir kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo. O Mykoliuko laboratorija tyrė klimato kaitą ir įrodė, kad valanda politiko kalbėjimo išskiria į atmosferą tiek pat anglies dvideginio, kaip dvidešimt argentinietiškos karvės perdimų. Tada jau susirūpino Partija.

Lietuvą reikėjo gryninti. Horizonte Poviliukui pagal „nuopelnus" atsivėrė du keliai pasirinktinai: kalėjimas arba Europos Parlamentas. Visur buvo savi. Skaistyklos vaidmenį atliko teismai: vieniems pagal darbus, kitiems pagal sugebėjimus, tretiems pagal poreikius.

O Mykoliukas gyveno su kitais Lietuvoj ir jį, kaip tikrą pilietį, sąžinė vis vesdavo prie balsavimo urnų.