Vyčio autorius be autorystės: Gintaro Karoso 80-mečio proga

Gintaras gimė 1946-tų sausį jau pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Kad Karosų giminėje daug talentingų muzikų, Gintaras įrodė savo talentu groti visais instrumentais. 

Jau Bostone buvo viso lietuviško jaunimo „pravadyrius“ – muzikantas, šokėjas, festivalių organizatorius. 

Pietų Bostono pusrūsyje gimė jo firma „Baltic Associates“, užpylusi visą Ameriką lietuviška produkcija – vėliavomis, tautodaile, lipdėmis.

Sutikau Gintarą 1984-tais, ir vis draugaujame. Buvau jo svarbiausio „kūdikio“ gimimo liudininku.

Tai buvo naujas ir modernus Vytis, pradėtas 1979 ir baigtas 1985-tais. 

1988 metais Gintaras per turistų grupes siuntė Sąjūdžio demonstrantams vėliavas. Taip į Lietuvą atjojo ir jo Vytis.

Gintaro Vyčio istorija ir nuostabi (vieno žmogaus kūryba paplito milijoniniais tiražais), ir liūdna.

Jį atlape nešiojo ir prezidentas, ir ministrai, bet niekas nepergyveno, kad kūrinys begėdiškai... pavogtas. 

Atsimenu istorinę dieną, kai susisiekimo ministras R. Masiulis ir būsimas europarlamentaras L. Mažylis palydėjo į pirmą kelionę lokomotyvą su prilipdytu Gintaro kūriniu. 

Gintaro advokatas „Lietuvos geležinkeliams“ priminė, kad už darbą derėtų sumokėti (kalbama apie šešiaženklę sumą), bet ten pasiūlė pačiam susirasti kūrinio vagį ir pasiimti jau išmokėtus pinigus. 

Labai įdomus kelias gauti priklausantį honorarą.

Gintaro kūrinį atspausdino Lietuvos pašto ženkluose, ir vėl kaip „nežinomo“ dailininko. 

Nors prezidentinė Heraldikos komisija labai išgyrė piešinio modernumą ir priminė, kad tai meno kūrinys, kurį gina autorinės teisės.

Gal dėl tos priežasties Gintaras Karosas neturi Lietuvos paso. Vis dar laukia, kad valstybės institucijos už vagystę atsiprašys.

© VE.lt fotomontažas / Atvirų šaltinių nuotr.

Kai Gintaras paprašė Lietuvos pašto (ne pinigų) - tik kelis ženklus prisiminimui, milžiniškas tiražas jau buvo parduotas.