Vytautas Čepas: Kai pasitikėjimas tampa pavojingiausiu ginklu
Trumpai sakant, kas vakar buvo tabu, šiandien jau norma, tiesa, daugumai žmonių kelianti šiurpą.
1977 m. visuomenę šiurpino prancūzų intelektualai, teigę, kad praktika, kai nepilnamečiams ribojama teisė savarankiškai išreikšti savo valią, yra įstatymiškai perteklinė (jeigu trylikametė mergaitė gali gauti kontraceptinių priemonių, tai kam?).
Peticijoje Baudžiamojo kodekso reformos komisijai jie reikalavo apibrėžti, nuo kokio amžiaus vaikas ar paauglys gali būti laikomas pajėgiu laisvai sutikti su seksualiniais santykiais.
Peticiją pasirašė Ž. P. Sartras, S. de Beauvoir, M. Foucault, L. Aragonas ir kiti – iš viso 69 pasaulinio garso intelektualai.
Iš esmės tai buvo reikalavimas įteisinti tai, kas vadinama pedofilija. Ilgainiui tokios idėjos nuslopo, o vaiko sutikimas pradėtas traktuoti kaip suaugusiojo galios ir manipuliavimo ta galia išdava.
Tačiau nepilnamečių lytiniai santykiai nėra jokia naujiena. O ir patys nepilnamečiai, ypač nepilnametės, dažnai esti visiškai subrendę, t. y. atrodo gerokai vyresni, nei iš tiesų yra.
Tad aktyvų lytinį gyvenimą praktikuojančiam suaugusiam asmeniui pavojus „užšokti“ ant nepilnametės visiškai realus, kaip ir, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, labai nemalonios pasekmės.
O ką bekalbėti apie homoseksualius santykius su nepilnamečiais! Visuomenė visiškai pagrįstai juos smerkia ir reikalauja nusikaltėliams ne tik griežtų bausmių, bet ir imtis priemonių jiems pažaboti. O tai nėra paprastas dalykas.
Turintys tokių poreikių ir jų nevaldantys asmenys yra įsisavinę labai gudrias schemas, kaip rasti auką savo geismui patenkinti.
Jie veikia nepilnamečių meniniuose kolektyvuose: vaikų choruose, ansambliuose, vasaros stovyklose, vaikų namuose, kitose vaikų globos įstaigose, organizuoja įvairias vaikų šventes... Čia jų medžioklės plotai, čia jie kantriai ieško savo aukų ir visada jų randa.
Jokiu būdu nesakau, kad visi ten dirbantys yra pažymėti tuo nelemtu pedofilijos įdagu.
Atvirkščiai – dažniausiai vienas, gerai užsimaskavęs, mokantis užmegzti santykius su vaikais, žinantis jų poreikius ir interesus, šeimos situaciją, trumpai tariant, – puikus ir vaikų mylimas specialistas!
Jei kas nors nederamo vis dėlto iškyla į viešumą ir su „specialistu“ tenka atsisveikinti, žiūrėk, jis jau įsitaisęs kitoje vietoje – kur nors vaikų choro direktoriumi ar šokių ansamblio administratoriumi...
Pedofilų registras, aišku, reikalingas, bet jis iš esmės mažai ką pakeis.
Be abejo, reikia sureguliuoti teisinę bazę, kad kuo mažiau būtų atvejų, kai lytiškai ir visaip kitaip subrendusi nepilnametė, įsliuogusi (ar įviliota) į guolį, tampa auka, o nieko neįtaręs vyras – nusikaltėliu. Situacija ir komiška, ir sudėtinga: juk kai akys jau ant kaktos iššokusios, o gerklę veržia spazmai, neprašysi: „Rodyk greičiau pasą!“
Dar apie kunigus: celibatas, klapčiukai, dvasinis autoritetas, gerai pažįstama parapija...
Puiki ganykla savo iškrypimams tenkinti, tad tenkino ir tenkins, kiek galės. Tokios Dievo tarnų bėdos, kaip ir jų ganomų avelių, turinčių tokią prigimtį, sunkiai tramdomos, o kartais ir neįveikiamos.
Bet tada kokio velnio grūstis į kunigus?
Rašyti komentarą