Vytautas Čepas: plaukuotos chunveibinų rankos ir išsovietizavimas

Jautresniems ir silpnesnių nervų skaitytojams iš karto sakau: neironizuoju - vakarietišką kultūrą tikrai laikau didžia ir šlovinga, beje, kaip ir kitų kraštų kultūrą.

Bet čia ne apie tai, kas man patinka arba ne. Juodi debesys slenka iš kitur. Dabar jau nebe tauta, o kažkokie protingesni už ją ir labiau išsilavinę, labiau viską išmanantys sprendžia, kas Lietuvoje yra kultūra, o kas tik „kultūročka" arba ir iš viso..., na, patys suprantate!

Belieka tik dėkoti, kad knygų iš bibliotekų beveik neišėminėja, kino filmų ir spektaklių žiūrėti, eilėraščių skaityti nedraudžia. Šia prasme lietuviškieji chunveibinai, lyginant juos su kolegomis iš Kinijos lyg pūkuoti ančiukai. Anie organizuodavo viešus savikritikos procesus kai pasirinkę auką niekindavo ją ir versdavo prie patyčių prisijungti aplinkinius, o tie, kurie nesutikdavo, kartu su auka greitai atsidurdavo perauklėjimo lageriuose.

Mūsiškius chunveibinus kažkodėl labiau traukia mirusieji. Keista ar ne? Tačiau prisiminkite: Justinas Marcinkevičius, Saulius Sondeckis, Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis, Rimas Tuminas... Paskaičius ar pasiklausius ką apie juos (ne apie jų kūrybą) kalba šiuolaikiniai kultūros revizoriai, per odą bėga šiurpuliukai (kol kas!).

Kada visa tai prasidėjo? Senokai! Man iš atminties neišdyla pirmieji Nepriklausomybės metai, kai dirbant Klaipėdos miesto tarybos pirmininku teko atlaikyti „tikrųjų patriotų" reikalaujančių pakeisti J. Janonio gatvės pavadinimą spaudimą. Argumentai būdavo stačiai stulbinantys - rašė eilėraščius šlovinančius komunistų partiją, o ir pats buvo komunistas,... trėmė žmones į Sibirą...

Ir galėjai iki užkimimo aiškinti, kad poetui 1917 m. tragiškai žuvus apie komunistų partiją ir trėmimą į Sibirą kalbėti yra paprasčiausiai kvaila. Nepadėjo - pervardinti ir viskas! Paskui pakeičiau taktiką - prašydavau ką nors padeklamuoti, o jei nežino, tai pasakyti bent vieno jo kūrinio pavadinimą Tuo viskas ir pasibaigė, tokia gatvė mieste yra iki šiol, bet vėl girdėti balsai, kad reikia keisti, nes poeto eilės kultūros revizoriams vis tiek nepatinka.

Ilgainiui viskas įgavo pagreitį. Buvo pasiektas neįtikėtinas psichinio pakrikimo lygis. Taip purvinoje kampanijoje nukreiptoje prieš J. Marcinkevičių vienas chunvenbinas kažkur suradęs nuotrauką, kur jis cigaretę laiko tarp nykščio ir smiliaus, nedvejodamas paskelbė poetą esant „homo sovietikus", nes, esą, taip rūkydami cigaretes laikydavo „enkėvėdistai". Nepasikuklino net nuotrauką įdėti.

Ir tokių šizoidinių pastebėjimų buvo ne vienas. Į šuns dienas išdėtas vienas geriausių lietuviškų kino filmų „Niekas nenorėjo mirti". Ne, ne todėl, kad ne meniškas (apie tai neprasitarta nė puse lūpų), o dėl to, kad antipatriotiškas. Suprantama, ir visi ten vaidinę aktoriai buvo padėti į atitinkamą lentyną.(Šitoje vietoje nesusilaikysiu nepastebėjęs, kad jei „patriotiškumo - nepatriotiškumo" kriterijų laikytųsi Holivudas ar kitos kino studijos, tai jau seniai visos būtų bankrutavę.)

To paties D. Banionio ir S. Sondeckio istorija, kai organizacija po devyniais užraktais sauganti visus buvusius represinių struktūrų veikėjus ūmiai išmetė viešumon dviejų nusipelniusių kultūros kūrėjų pavardes. Kodėl, kam paliepus? Kai paaiškėjo, kad visa ta istorija šakėmis ant vandens rašyta, visi nusiplovė, kaltų taip ir neliko, tik tos institucijos viršininkė prisipažino, kad jai taip buvo įsakyta iš aukščiau.

Bala žino, kokių dvasių šaukiami chunveinbinai, 80 metų po Salomėjos Nėries mirties pradėjo grabinėtis po jos kaulus. Ir atrado! Nustatė su kuo 1942 m. ji miegojo! (gaila, kad nepavyko nustatyti, kiek kartų). Iš esmės visas jos gyvenimas niekam nebuvo paslaptis. Stalino saulės atvežimas, poema apie jį garbės tikrai nedaro, tačiau dabar viskas taip išpūsta, kad rodos, jog tą „saulę" S. Nėris su P. Cvirka dviese nuvažiavę į Maskvą ant rankų atnešė. Kitų nešėjų nelabai kas ir žino. Tiesą sakant, jie ten buvo tik mimanso artistai, reikalingi dėl paikos bolševikinės pompastikos. Tikrieji saulės vežėjai jau seniai ramiai ilsisi Antakalnio kapinėse, o jų vaikai ir anūkai nūnai revizuoja Lietuvos kultūrą.

Visos čia išdėstytos istorijos turi vieną bendrą vardiklį - jose nieko nerasite apie kultūrą, kūrybą, knygų, kino filmų, spektaklių, skulptūrų meninę ir išliekamąją vertę, čia esminis dalykas yra kūrėjų pažiūros, lojalumas, bet tik toks, kaip jį supranta chunvenbinai.

Stebiuosi, kodėl nieko negirdėti apie Paulių Širvį, juk buvo 16 -osios lietuviškos divizijos karys, iki pat mirties švęsdavęs Pergalės dieną (kaip ir kitas jam svarbias šventes!), Vincas Mykolaitis - Putinas jaunystėje atsižegnojęs nuo kunigystės, Eduardas Mieželaitis sovietinės nomenklatūros veikėjas, Jonas Avyžius, rašęs romanus apie kolūkius, be abejo, Juozas Baltušis, kažką ne taip supratęs, kažkur kažką ne tą pasakęs (tiesa, dabar jau retas beprisimena, ką). Sąrašas, neabejoju, sudarytas ir tik laiko klausimas, kada lietuviškiems chunveibinams bus duota komanda „fas!". Tiesą sakant, signalas jau duotas, tik, ko gero, dar ne visi išgirdo. Spaudoje jau yra straipsnių apie „kažkokią daujotytę", ginančią saulės vežėjus ir, suprantama, visiškai nieko nenutuokiančią apie...literatūrą!

Taigi, ateina laikas ir gyviesiems!

Kur mes einame? Akivaizdu, jei niekas jų nesustabdys, nepajusime, kad jau esame kultūrinėje dykvietėje, kur viskas sterilu, politiškai korektiška, kur kūrėjų biografijos išpuoselėtos - visada laikosi nubrėžtos politinės linijos, nereikalingo nekalba, Kryme nebuvę, negeria, kitaip nedurnavoja, tik kuria, kuria ir kuria, ...rašo, vaidina, dainuoja ir groja taip, kaip reikia! Tik neaišku - kam taip reikia?

Nepatinka man Žano-Luko Godaro (Godard) socialistinės pažiūros ir visos prancūzų Naujosios bangos kino filmai, bet pažiūrėti juos būtinai reikia, nepatinka ir Paryžiaus valkatos, vagies ir kartu didžiojo Prancūzijos poeto Fransua Vijono (Villon), beje, nuteisto pakarti, gyvenimas, bet kas jo neskaitė, nepajuto žodžio jėgos ir tikrosios poezijos lengvumo, nepatinka man ir Žano - Polio Sartro (Sartre) komunistiniai vojažai. Neabejoju mūsų chunvenbinai, jei tik būtų jį skaitę, nuverstų paminklą pastatytą jam ant Parnidžio kopos Neringoje. Dėkui Aukščiausiajam, visi kol kas savo vietoje ir belieka tikėtis, kad plaukuota mūsų chunvenbinų ranka jų nepasieks.

P.S. Desovietizuotis seniai reikėjo, bet sakykite, kodėl dėl to mes dabar duodamės po kapines, verčiame paminklus, krapštome gatvių ir aikščių pavadinimus, bet nepagalvojame, kad visa tai ne ten, ...o mūsų galvose, ir naikindami savo kultūrą mes niekur nenueisime, tik nepajusime vėl atsidūrę balanos gadynėje.