Europa kaista: Vokietijoje pasiektas naujas temperatūros rekordas, o Paryžius ieško sprendimų

Ekstremalūs karščiai jau keičia kasdienį gyvenimą: atšaukiami renginiai, kyla pavojus upių ekosistemoms, o miestai ieško būdų, kaip prisitaikyti prie vis dažnesnių karščio bangų. 

Tuo metu Paryžius bando spręsti problemą ne pavieniais kondicionieriais, o ambicingu požeminiu vėsinimo tinklu, naudojančiu Senos upės vandenį.

Vokietijoje pasiektas naujas temperatūros rekordas

Vokietijoje penktadienį, preliminariais meteorologijos tarnybos duomenimis, užfiksuota aukščiausia kada nors užregistruota temperatūra – 41,3 Celsijaus laipsnio, o savaitgalį šalis gali sulaukti dar didesnės kaitros.

Naujas rekordas buvo užfiksuotas vakariniame Sarbriukeno mieste, tačiau, kaip teigia Vokietijos meteorologijos tarnyba (DWD), šis rodmuo po kokybės kontrolės patikrinimų gali pasikeisti.

Tačiau jei jis bus patvirtintas, jis pranoks ankstesnį 41,2 Celsijaus laipsnio rekordą, užfiksuotą 2019 metų liepą.

„Visai gali būti, kad rytoj šios temperatūros bus vėl pasiektos ir šiek tiek viršytos“, – naujienų agentūrai AFP sakė DWD atstovas Uwe Baumgartenas (Uvė Baumgartenas).

Prognozuojama, kad šeštadienį ir sekmadienį oro temperatūra Vokietijoje gali pakilti iki 42 Celsijaus laipsnių.

Kiek anksčiau penktadienį Vokietijos meteorologijos tarnyba pranešė, kad jos matavimai rodo, jog buvo pagerintas birželio mėnesio temperatūros rekordas, iki tol siekęs 39,6 Celsijaus laipsnio.

Dėl šių ekstremalių orų prognozių jau buvo atšaukta daugybė savaitgalį planuotų renginių, įskaitant koncertus, festivalius ir sporto varžybas.

Vakarų Vokietijos aplinkos apsaugos institucijos įspėjo, kad karštis gali sukelti masinį žuvų gaišimą, nes kylant vandens temperatūrai Reino, Mozelio ir Saro upėse mažėja deguonies kiekis.

Alinanti karščio banga jau apėmė didžiąją Vakarų Europos dalį. Ispanija pranešė apie dešimtis mirčių, susijusių su kaitra. Tuo metu Prancūzija yra skelbusi, kad nuskendo dešimtys žmonių, o įkaitusiuose automobiliuose mirė keli maži vaikai.

Karščio bangai slenkant į rytus, ekstremaliai temperatūrai rengiasi ir Vidurio Europos šalys, tarp jų – Čekija ir Vengrija, kuriose prognozuojamos 40 Celsijaus laipsnių viršijančios temperatūros.

Paryžiuje plečiamas požeminis atvėsinto vandens vamzdynas

© Karštis Paryžiuje / stock.adobe.com nuotr.

Paryžius intensyvėjančias karščio bangas pasitinka pasitelkdamas ambicingą požeminį vėsinimo tinklą, kuris naudoja Senos upės vandenį vietoj tūkstančių individualių oro kondicionierių.

Ši sistema, jau dabar vėsinanti Luvrą ir kitus svarbius miesto objektus, artimiausiais dešimtmečiais bus plečiama, siekiant sušvelninti vadinamąjį miesto šilumos salos poveikį, praneša leidinys „The Guardian“.

Šiuo metu tinklą sudaro apie 120 kilometrų požeminių vamzdynų, kuriais cirkuliuoja atvėsintas vanduo.

Sistemos veikimo principas primena šilumokaitį: šaltas Senos vanduo teka greta vamzdžių su šiltu, iš pastatų atitekančiu vandeniu, o plona metalinė sienelė leidžia šilumai pereiti į upės vandenį šiems skysčiams nesimaišant.

Tokiu būdu atvėsintas vanduo grįžta į muziejus, ligonines ir mokyklas, o šiek tiek pašilęs upės vanduo išleidžiamas atgal į Seną.

Projektą valdančios bendrovės „Fraîcheur de Paris“ planuose numatyta iki 2042 metų tinklą išplėsti 3 kartus. Tikimasi, kad sistema pasieks visus miesto rajonus ir aptarnaus daugiau nei 3 tūkstančius pastatų, įskaitant vaikų darželius bei senelių namus.

Jacques'o Delors'o instituto ekspertas Thibauldas Voïta šį sprendimą vadina savotišku stebuklu klimato kaitos eroje, nes centralizuotas tinklas yra gerokai našesnis už pavienius kondicionierius.

Nors į upę grąžinamas šiltesnis vanduo, stebėjimai rodo, kad temperatūros pokyčiai neviršija aplinkosaugos normų ir nekenkia ekosistemai. Panašius sprendimus taiko ir kiti pasaulio miestai: Švedijos sostinė Stokholmas naudoja Baltijos jūros vandenį, o didžiausias Kanados miestas Torontas – Ontarijo ežero.

Visgi specialistai pabrėžia, kad tokio modelio negalima tiesiogiai perkelti bet kuriam didmiesčiui, nes tam reikia didelių investicijų ir specifinių geografinių sąlygų.

Viena didžiausių kliūčių kitiems miestams išlieka kaina – Paryžiaus pasirašytos 20 metų trukmės sutarties vertė siekia 2,4 mlrd. eurų. Pavyzdžiui, Londone panašaus projekto įgyvendinimą sunkina ne tik investicijų poreikis, bet ir perpildyta požeminė infrastruktūra bei netinkama Temzės srovė.

Ekologas Emmanuelis Gendreau pabrėžia, kad taikomos priemonės privalo būti pritaikytos prie vietos sąlygų, todėl Paryžiaus modelis nebūtinai bus sėkmingas kitose valstybių sostinėse ar dideliuose miestuose.