Afrikoje gaji „ryžių ir ožiukų“ taisyklė

- Skaičiuojant nuo praėjusio amžiaus vidurio, Afrikoje daugiau negu 200 kartų mėginta rengti perversmus. Kas lemia tokį skaičių?

- Reikia suprasti, kad negalima akimirksniu iš akmens amžiaus visuomenės persikraustyti į tai, kas vadinama demokratijomis. Daugybė valstybių, kurios dabar gyvena esą demokratinėmis sąlygomis, XX a. pradžioje geriausiu atveju buvo feodalinėmis struktūromis.

Kai kuriose Afrikos vietose, kuriose teko lankytis, vyravo matriarchatas ir įsivaizduoti, kad tokia senoviniais valdymo mechanizmais besivadovaujanti bendruomenė gali priimti rinkimus kaip normą, būtų naivu.

Kaip tai atrodo realybėje, teko stebėti Kongo Demokratinėje Respublikoje. Tuo metu, kai ją valdė irgi po perversmo į valdžią atėjęs Mobutu Sesė Sekas (Mobutu Sese Seko), taip pat Loranas Dezirė Kabila (Laurent-Desire Kabila).

Kai pagaliau pastarajam pavyko perimti valdžią, jis pabandė Konge įvesti naują tvarką, bet ji neveikė. Tai yra, jeigu asmuo norėjo užsiimti aukso ar kitų išteklių kasimu ir net turėjo valdžios išduotą leidimą, vietoje, kur buvo planuojami darbai, tai nieko nereiškė.

Čia viską sprendė genčių vadai, kurie tokiems aukso ieškotojams aiškiai nurodydavo, kiek į vieną ar kitą kaimą reikia pristatyti ožių arba ryžių maišų, kad būtų gautas leidimas darbams.

Panaši sistema galioja ir kitose Afrikos šalyse, todėl gentinių bendruomenių vadai nėra nusiteikę, jog kas nors, kad ir demokratiškai išrinktas, kėsintųsi į jų teises. Jeigu taip nutinka, jie gali sudaryti tam tikrus susitarimus ir reformas pradėjęs asmuo pasiunčiamas į kitą pasaulį.

Kai kuriais atvejais šalies vadovu gali „pasirūpinti" ir jo artimiausia aplinka. Pikti liežuviai plaka, kad L.D.Kabilos sūneliui Žozefui Kabilai (Joseph Kabila) nusibodo laukti, kol tėvelis iškeliaus į „amžinosios medžioklės plotus", ir jis tą procesą paspartino. Pats Ž.Kabila, sėkmingai nuslopinęs du karinius sukilimus, vėliau valdžią jau perleido demokratiškai.

Nigeryje perversmą, mano vertinimu, pasitelkęs prezidento nepalaikančius genčių vadus, organizavo dabar jau amžiną atilsį samdinių grupuotės „Wagner" vadovas Jevgenijus Prigožinas.

Dabar Afrikos valstybių vadų tarybai tenka nelengva užduotis, nes jie turi nuspręsti, ar tikrai gali veržtis į šalį, kurios genčių vadai palaiko perversmininkus. Tai rodo, kad J.Prigožinas puikiai žinojo, kiek į kokį kaimelį reikia nugabenti ryžių ir ožiukų.

Kita vertus, toje pačioje Afrikoje yra ganėtinai demokratiškai besitvarkančių valstybių, prie kurių galima priskirti Ruandą. Kai lankiausi joje praėjusio amžiaus pabaigoje, tutsių ir hutų lavonai mėtėsi tiesiog gatvėse.

Demokratiją mylintiems amerikonams atsibodo nedemokratinė tvarka Ruandoje. Tuomet jie surado Vestpointo karo akademijoje besimokantį Polį Kagamę (Paul Kagame) iš tos pačios Ruandos, pasiuntė jį į gimtinę ir liepė ten įvesti tvarką.

Atvykęs P.Kagamė perspėjo vietos gyventojus: „Jeigu jūs, rupūžės, nenustosite pjautis ir sakysite, kad yra skirtumai tarp tutsių ir hutų, arba dar blogiau, įžvelgsite juos ir nematysite, kad hutai tokie pat gražūs kaip tutsiai, parodysiu jums, kas yra genocidas".

Lankiausi Ruandoje, kuriai vadovauja vis tas pats Polis, prieš ketverius metus. Hutai man pašnibždomis sakė: „Žinoma, tas rupūžė Polis nežino, kad yra skirtumai, bet tu niekam nesakyk, nes mus įkiš už grotų". Taip pat pašnibždomis kalbėjo ir tutsiai: „Mes gražesni ir mūsų merginos gražesnės, jos nuteka po visą Afriką ir Ameriką, bet niekam to nesakyk."

Taip Ruandoje įsigalėjo demokratija ir niekas negalvoja, kad galima gerbiamą prezidentą Polį kokiu nors būdu pakeisti, nes jo kontroliuojama Nacionalinė gvardija tokiu atveju kiekvienam paaiškintų, kas yra „demokratinė santvarka".

- Ar už perversmų galima įžvelgti net tik genčių vadų, bet ir kitų šalių interesus?

- Efektyviai perversmus darė arba siekė išlaikyti jai palankias valdžias paskutinė kolonijinė imperija Prancūzija. Nuo 2008 m. rimtą ekspansiją į Afriką ir Europą pradėjo Rusija.

Rusų agentūros padirbėjo, todėl jai palankumą rodė visokie gerhardai šrioderiai, angelos merkel, marijos lepen. Kai kas teigia, kad ir Nikolia Sarkozi (Nicolas Sarkozy) bei jį pakeitęs Fransua Olandas (Francois Hollade) turėjo nuodėmingų santykių su Rusija, nes paskui padorų žmogų rusų naikintuvai neskraidytų.

Panašiais Rusijos griekais buvo užsikrėtę ir britų imperijos vadovai. Netgi Borisas Džonsonas (Boris Johnson) Jevgenijų Lebedevą, tą patį, kurio tėvas buvo FST agentas Londone, įtaisė paveldimu peru Lordų rūmuose.

Visa Europa bučiavo Vladimirui Putinui letenėlę, statė Rusijos specialiosios paskirties būriams apmokymų centrus ir nepastebėjo, kaip Rusija pradeda skverbtis į Afriką.

Kadangi to laiku nepastebėjo ir draugystės su Maskva ieškoję JAV vadovai, Afrikos žemyne atsirado platus Rusijos agentūrų tinklas ir jos įtaka naudingomis iškasenomis garsėjančioje pasaulio dalyje labai sustiprėjo.

80 proc. reikalingo urano būtent iš Nigerio gaudavusi Prancūzija tik dabar „atsibudo", nes pajautė, kad „sėdi pliku užpakaliu ant ledo" ir nebegali taip stipriai, kaip anksčiau, remti Ukrainos.

V.Putinas labai efektyviai pademonstravo, ką politikoje reiškia specialiųjų tarnybų ir žvalgybinių operacijų ginklas. Vokietijoje savo laiku rezidavęs dabartinis Kremliaus šeimininkas gerai išmanė Antrojo pasaulinio karo istoriją ir darė tai, ką savo laiku darė Adolfas Hitleris.

Skirtumas tik tas, kad Maskva dar nepradėjo atvirai antisemitinės politikos, bet gražią pradžią jau turime. Juolab kad visa tai, ką jis, naudodamas specialiąsias tarnybas bei kyšius, daro Europoje ir Afrikoje, nuostabiai panašu į tai, ką darė A.Hitleris.

Ir viskas prasidėjo ne vakar, o 2007 metais nuo V.Putino kalbos Miunchene vykusioje saugumo konferencijoje. Kadangi tuomet jo žodžiai buvo praleisti pro ausis, dabar už tai tenka mokėti tiek Europoje, tiek Afrikoje.

- 2022 metais Burkina Fasoje buvo surengti du perversmai ir abu - sėkmingi. Kaip paaiškinti tokį fenomeną?

- Vėlgi, reikia atiduoti pagarbą J.Prigožinui. Malis, Burkina Fasas, Nigeris - jis visur spėjo pasireikšti. Prie pastarųjų galima priskirti ir Pietų Sudaną, kuriame irgi buvo padėta „laiko bomba".

Apie Burkiną Fasą daug informacijos neturiu, tačiau manau, jog taip buvo keičiami žmonės, kurie nepakankamai greitai sprendė J.Prigožino vadovybės jam suformuotus uždavinius.

- Iš kur Juodasis kontinentas turi ginklų tokioms nesibaigiančioms akcijoms?

- Visos valstybės buvo legalūs ginkluotės pirkėjai, nekalbant jau apie tai, jog visuomet buvo ir juodoji rinka. Manau, kad 98 proc. perversmininkų naudojamų ginklų yra pagaminti valstybinėse legaliose gamyklose ir gauti legalių pirkimų pagrindu.

Valstybėlės, užuot pirkusios vakcinas ar pasirūpinusios gyventojų švietimu, pirko ginkluotę ir tokią, kokia naudinga ne karo metui, o kontroliuoti visuomenę arba kovoti su panašiais priešininkais.

Pasirinkimas tikrai nėra menkas, nes, be tradicinių europinių gamintojų, yra Šiaurės ir Pietų Korėjos, Brazilija su savo šaudmenų gamyba ir t.t.

Ginklus gamina ir kai kurios Afrikos šalys. Be to, ginkluotės pirkimui dažnai net nereikia pinigų, o tinka barteris iškasenomis kurių, kaip esu minėjęs, Afrikoje netrūksta.

- Ar įmanoma, kad Afrikos žemyne, kaip tarkime, Nigerijoje, įsivyrautų demokratija ir valdžia būtų perleidžiama taikiai?

- Tai lemia bendras visuomenės pasiruošimas vertinti tokį valdžios perdavimo mechanizmą geru ir priimtinu. Juk toje pačioje Europoje XX a. pradžioje netrūko perversmo keliu atėjusių į valdžią asmenų, įskaitant ir Antaną Smetoną. Analogiški procesai vyko Latvijoje bei Estijoje ir, paradoksas, tik A.Hitleris buvo išrinktas demokratiškai.

Amžiaus pradžioje Europoje klestėjo Osmanų, Austrijos - Vengrijos, Rusijos imperijos. Apie jokią demokratiją ir jokias žmonių teises čia net nebuvo kalbama. Moterų teisės balsuoti Europoje, išskyrus Lietuvą, neveikė iki XX a. vidurio.

Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo tarp imperatorių pusbrolių - Rusijos caro, pusbrolio Britanijoje ir jų giminaičio kaizerio Prūsijoje. Tai buvo monarchijos su labai prastomis demokratinėmis įtakomis milžiniškų imperijų valdymui.

Europa buvo privesta priimti naujas žaidimo taisykles tik su Maršalo planu, formuojantis NATO, kylant grėsmei iš TSRS pusės, kuriantis Europos Sąjungai.

Mūsų demokratinė tradicija neturi ilgesnės negu 100 metų istorijos, todėl ieškoti Afrikoje greitų pokyčių, kuriuos gavome tik dėl JAV Konstitucijoje įtvirtintos masoniškos tradicijos, nereikėtų. Ir nereikėtų pykti ant Juodojo kontinento gyventojų, kad ji kasdieniame gyvenime naudojasi jiems priimtinomis normomis.

Padėtis gali pradėti keistis tik tokiu atveju, jeigu pavyks uždaryti Rusijos įtakas ir Afrikos šalis įtraukti į joms naudingus europinius žaidimus.

Dalyvauti projektuose, užsitikrinti saugumą laikantis NATO standartų ir t.t. Bet net ir tokiu atveju procesams prireiktų mažiausiai 50 metų, tad galime nusiteikti, jog artimiausiais dešimtmečiais perversmai Afrikoje nesibaigs.