Atvirkščiai, sprendžiant iš naujausių duomenų, gali būti, kad po jų paviršiumi yra ištisi vandenynai, o planetos palydovai teoriškai net gali būti tinkami gyventi.
Daugelį dalykų, kuriuos iš esmės žinome apie Uraną, sužinojome dėl NASA kosminės misijos „Voyager 2“, kuri beveik prieš 40 metų atidžiau pažvelgė į šią planetą, stebėjimų.
Tačiau paaiškėjo, kad „Voyager 2“ apsilankymas sutapo su galinga Saulės audra, kuri labai iškraipė misijos gautus duomenis ir galiausiai lėmė neteisingą visos planetų sistemos vaizdą.
Uranas yra graži planeta, esanti pačiame Saulės sistemos pakraštyje. Paslėpta lediniame apvalkale, ji yra viena tolimiausių ir šalčiausių planetų.
Be to, Urano sukimosi ašis - kitaip nei visų kitų Saulės sistemos planetų - yra jo orbitos plokštumoje. Taigi planeta tarsi pasvirusi ir guli ant šono - dėl to ji yra pati paslaptingiausia.
Pirmą kartą planetą iš arti pamatėme 1986 m., kai netoliese praskrido „Voyager 2“ ir atsiuntė stulbinančių paties Urano ir penkių didžiausių jo mėnulių nuotraukų.
Tačiau dar labiau mokslininkus nustebino aparatinių matavimų duomenys, iš kurių išplaukė, kad sutvarkyta ši planetų sistema yra dar keistesnė ir labiau stebinanti, nei buvo įprasta manyti.
Nei pačioje planetoje, nei jos palydovuose nerasta absoliučiai jokio aktyvumo - priešingai nei visose kitose Saulės sistemos išorinės dalies planetose.
Stebėjimų rezultatai parodė, kad Urano apsauginė magnetosfera nėra simetriška planetos atžvilgiu, o tarsi šiek tiek pasislinkusi ir suplokštėjusi į Saulę atgręžtoje pusėje.
Įprastai planetos magnetinis laukas neleidžia iš jos vidaus išsiskirti dujoms ir kitoms medžiagoms, kurios geologinės veiklos metu išsiskiria iš planetos vidaus. „Voyager 2“ nerado jokių tokių procesų įrodymų, todėl mokslininkai daro prielaidą, kad pats Uranas ir penki didžiausi jo mėnuliai yra visiškai sterilūs.
Šis atradimas buvo didžiulė staigmena, nes - vėlgi - jis išskiria Uraną iš visų kitų Saulės sistemos planetų ir jų gamtinių palydovų.
Urano vandenynai?
Dešimtmečius trukusi paslaptis buvo išspręsta atlikus naują duomenų analizę. Ji rodo, kad „Voyager 2“ pro Uraną praskrido itin nepalankiu momentu.
Būtent tada, kai kosminis aparatas priartėjo kuo arčiau planetos, Saulėje siautė magnetinė audra, sukėlusi galingą Saulės vėją, kuris galėjo nupūsti planetos veiklos pėdsakus arba laikinai iškreipti magnetosferą.
Pasak daktaro Viljamo Dunno (William Dunn) iš Londono universitetinio koledžo, 40 metų mes klaidingai įsivaizdavome, koks paprastai būna Uranas ir penki didžiausi jo mėnuliai.
„Šie rezultatai rodo, kad Urano planetinė sistema gali būti daug įdomesnė, nei manyta anksčiau“, - aiškina jis. - Ten gali būti palydovų, kurių sąlygos gali palaikyti gyvybę. O po jų paviršiumi gali būti vandenynai, pilni žuvų!“
Kai „Voyager“ atsiuntė pirmuosius duomenis apie Uraną, tarp misijos mokslininkų buvo ir jauna Linda Spilker.
Šiandien ji vis dar dirba su NASA „Voyager“ moksliniu projektu - ir sako, kad labai apsidžiaugė perskaičiusi apie naujus atradimus žurnale „Nature Astronomy“.
„Tai nuostabūs rezultatai, ir aš labai džiaugiuosi, kad Urano planetų sistemoje bent jau teoriškai gali būti gyvybei tinkamų sąlygų“, - sakė ji.
„Taip pat labai džiaugiuosi, kad 1986 m. „Voyager“ surinkti duomenys vis dar tiriami - ir vis dar leidžia daryti naujus mokslinius atradimus.“
Dr. Affelia Wibisono iš Dublino Pažangiųjų studijų instituto, nedalyvavusi šiame darbe, išvadas pavadino labai padrąsinančiomis.
„Tai dar vienas pavyzdys, kaip svarbu remtis senais duomenimis. Nes kartais už jų gali šmėkštelėti kažkas naujo, kas gali padėti mums projektuoti kitas kosmines misijas.“
Būtent tai Nasa ir daro, iš dalies dėka naujojo tyrimo.
Praėjo beveik 40 metų nuo tada, kai „Voyager 2“ paskutinį kartą praskrido pro užšalusį Uraną ir jo mėnulius.
Dar po 10 metų NASA planuoja į šią planetą paleisti naują misiją - „Uranus orbiter“, kad ją išsamiau ištirtų.
NASA darbuotojas Džeimis Jasinskis (Jamie Jasinski), kuriam kilo idėja iš naujo ištirti „Voyager 2“ matavimo duomenis, įsitikinęs, kad jo išvados bus neįkainojamos siunčiant bet kokią mokslinę misiją į Uraną.
„Kai kurie būsimųjų erdvėlaivių instrumentai buvo kuriami daugiausia remiantis „Voyager 2“ stebėjimais“, - prisimena jis. - Atlikti, kaip dabar paaiškėjo - tuo metu, kai visa planetinė sistema patyrė anomalų reiškinį.“
„Taigi turime iš naujo tiksliai apgalvoti, kaip kursime instrumentus naujai misijai. Kad jie galėtų surinkti kuo tikslesnius duomenis, reikalingus atradimams“.
Tikimasi, kad NASA zondas Uraną pasieks tik 2045 m.
Tuomet mokslininkai tikisi išsiaiškinti, kaip šie tolimi lediniai pasauliai, kadaise laikyti mirusiais, gali būti tinkami gyventi.
Šaltinis: press.lv
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą