Branduolinė aklavietė: kodėl karas prieš Iraną gali paspartinti bombos atsiradimą?
Strateginis lūžis: nuo slenksčio iki bombos
Dešimtmečius aukščiausiasis Irano lyderis Ali Khamenei laikėsi „slenksčio strategijos“ – jis kaupė technologinį potencialą ir sodrintą uraną, tačiau negamino paties užtaiso.
Tai buvo politinis instrumentas, skirtas atgrasyti Vakarus, kartu nepažeidžiant jo paties paskelbtos religinės fatvos prieš branduolinį ginklą.
Tačiau ši strategija žlugo pirmąją karo dieną, kai Izraelio smūgis nužudė patį A. Khamenei.
Anot D. Citrinowicziaus, tai panaikino bet kokį Irano motyvą laikytis senųjų taisyklių. Dabar Teheranas stovi prieš du pasirinkimus: visiškai atsisakyti programos (kas režimui reikštų kapituliaciją) arba skubiai sukurti veikiantį užtaisą kaip vienintelį išlikimo garantą.
„Kurčiųjų dialogas“: praleistos galimybės
Analizuodamas derybas, vykusias prieš pat karą Omane, ekspertas jas vadina „kurčiųjų dialogu“. JAV buvo įsitikinusios, kad maksimalus spaudimas privers Iraną visiškai pasiduoti.
Nors Teheranas siūlė nebekaupti sodrinto urano atsargų mainais į dalinį sankcijų palengvinimą, Vašingtonas pasirinko jėgos scenarijų.
D. Citrinowiczius pabrėžia lemtingą dilemą:
- Diplomatinis susitarimas užkerta kelią bombai, bet sustiprina esamą režimą ekonomiškai.
- Karinis smūgis susilpnina režimą, tačiau dramatiškai padidina jo ryžtą turėti branduolinį ginklą kerštui ir savigynai.
440 kilogramų mįslė: pergalės kaina
Tikroji operacijos sėkmė matuojama ne sugriautais pastatais, o fiziniu 440 kg aukštai sodrinto urano perėmimu.
Manoma, kad šios atsargos saugomos giliai po žeme Isfahano objekte. D. Citrinowiczius perspėja: jei šis uranas nebus konfiskuotas, jokia „pergalės deklaracija“ nebus strateginė.
Net ir subombardavus gamyklas, sukaupta žaliava leidžia Iranui per trumpą laiką pasigaminti ginklą kitose, slaptoje esančiose vietose.
Operacijai, kuria siekiama perimti uraną, reikėtų ne komandų būrio, o milžiniško masto antžeminės invazijos, kuriai nei JAV, nei Izraelis kol kas nėra pilnai pasirengę.
Mojtaba Khamenei: „atnaujinta“ tėvo versija
Naujuoju aukščiausiuoju lyderiu tapęs Ali Khamenei sūnus Mojtaba yra kur kas pavojingesnis priešininkas. Jo paskyrimas, kurį palaimino Revoliucinė gvardija (IRGC), žymi nuosaikesnių jėgų pralaimėjimą režimo viduje.
Keršto faktorius: Mojtaba valdo ne tik kaip politikas, bet ir kaip sūnus, siekiantis atkeršyti už šeimos narius.
Kontrolės praradimas: Jei Ali Khamenei turėjo aiškias „raudonąsias linijas“ ir buvo prognozuojamas, tai Mojtaba yra visiškai priklausomas nuo radikaliausių karinių sluoksnių, kurie branduolinį ginklą mato kaip vienintelį būdą išvengti „Venesuelos scenarijaus“.
Režimo pasikeitimo iliuzija
Nors Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu neslepia siekio nuversti režimą, D. Citrinowiczius į tai žiūri skeptiškai. Režimo žlugimui reikėtų masinio liaudies sukilimo, tačiau Irano piliečiai, matę dešimtis tūkstančių aukų ankstesniuose protestuose, gali nebūti linkę sekti kitų valstybių nurodymais bombardavimo fone.
Be to, Izraelio strategija bombarduoti kuro saugyklas ir infrastruktūrą Teherane liečia ne tik elitą, bet ir paprastus žmones, o tai gali suvienyti tautą prieš „išorės agresorių“.
Ekspertas daro išvadą, kad Izraelis į šį karą įžengė neturėdamas aiškaus strateginio plano, kaip stabilizuoti regioną „dieną po visko“.
Šaltinis: The Times of Israel / Parengta pagal Danny Citrinowicziaus analizę
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą