Bukas, laukinis žiaurumas: rusų kareivių nesugraudina net keliaklupsčiaujančios moterys

Iš Rusijos kariuomenės apsupto Ukrainos uostamiesčio Mariupolio per stebuklą ištrūkusių miestiečių liudijimai sukrečia.

Bandančius iš apsiausties prasiveržti ukrainiečius rusų kariai grobia ir veža į Rusiją arba grąžina į nepaliaujamai bombarduojamą miestą, daugiau kaip mėnesį gyvenantį be vandens, elektros, maisto ir medikamentų.

Daugelio tų, kuriems nusišypsojo laimė ištrūkti iš sugriauto miesto, psichika pažeista: žmonės krūpčioja nuo menkiausio garso, negali užmiršti subombarduoto ir lavonais nusėto miesto vaizdo.

Bombarduoja ištisą parą

Laimingai Ukrainos valdžios kontroliuojamą teritoriją pasiekęs Pavelas liudijo, kad, bombardavimui be perstojo tęsiantis 24 val. per parą, bėgimas iš Mariupolio tampa nelengvu pasirinkimu tarp patikros postuose tykančių pavojų ir bandymo išgyventi sugriautame mieste.

Nors Mariupolis yra netoli nuo demarkacijos linijos, 2014 m. atskyrusios vadinamąsias liaudies respublikas ir Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, vasario 24 d. pradėta Rusijos agresija daugeliui buvo netikėta – nuo pat invazijos pradžios rusų kariuomenė ėmė bombarduoti aplink esančius kaimus ir miesto rytinę dalį, taikydama ne tik į ukrainiečių kariuomenę, bet ir į civilius.

Pavelas pasakojo, kad pradžioje daugelis miestiečių nenorėjo išvykti, nes nemanė, kad rusai bombarduos visą miestą.

Tačiau po 4–5 dienų situacija labai pablogėjo, rusai ėmė įvairiais ginklais atakuoti gyvenamuosius rajonus miesto centre. Bombardavimas netilo nei dieną, nei naktį.

Apšaudymas buvo toks intensyvus, kad žmonės negalėjo atgauti kvapo, nebuvo nė pusvalandžio tylos ištisą parą.

Trečią dieną nuo bombardavimo pradžios Mariupolis liko be elektros ir vandens. Išeidami iš namų, žmonės rizikavo gyvybe.

Archyvų nuotr.

Mieste neliko interneto ir radijo, žmonės prarado ryšį su išoriniu pasauliu.

Trumpais tarpais atsirasdavo interneto ryšys, Pavelas skaitydavo naujienas mobiliajame telefone ar klausydavosi radijo automobilyje, tačiau neilgai, nes reikėjo tausoti akumuliatorių.

Nepaisydami siaubingų gyvenimo sąlygų, daugelis miestiečių nesiryžo išvykti baimindamiesi, kad jų namai bus išplėšti, kita vertus, žmonės suprato, kad nukritusi bomba gali tiek sugriauti namus, tiek pražudyti juos pačius.

Gyventojai bijojo papulti į Mariupolį apsupusios rusų kariuomenės rankas. Pasakojama, kad tūkstančiai sulaikytų Mariupolio gyventojų buvo per prievartą išgabenti į Rusijos kontroliuojamas Luhansko ir Donecko liaudies respublikas, iš kur vėliau perkelti į Rusijos gilumą be teisės grįžti į Ukrainą.

Archyvų nuotr.

Abejingi ukrainiečių kančioms

Galiausiai Pavelas su likimo draugu apsisprendė išvykti: susikrovė į automobilį būtiniausius daiktus, dokumentus ir leidosi link Zaporižės, esančios už 220 km nuo Mariupolio.

Kraupios kelionės liudininkas pasakojo, kad prie jų pakeliui prisijungė dar keli automobiliai, mėginantys ištrūkti iš miesto.

Važiuojant per miestą, jiems atsivėrė širdį veriantys vaizdai: sugriauti pastatai, sudeginti automobiliai, žmonės, ieškantys maisto apleistose parduotuvėse, pūvantys lavonai.

Nedidelė automobilių kolona pravažiavo pro kelis rusų kariuomenės postus, juose buvo patikrinti keliaujančiųjų dokumentai ir leista vykti toliau.

Tačiau viename patikros poste rusai pasakė, kad išvakarėse buvo gautas įsakymas neišleisti vyrų, tik moteris ir vaikus.

Archyvų nuotr.

„Buvome viduryje laukų, šaltyje, aplink ilgiausia automobilių eilė (apie 100 mašinų), prie vairų vyrai, šalia jų žmonos ir vaikai. Ir jokios galimybės grįžti atgal.

Kai kurie neturėjo benzino atsargų. Žmonės pėsčiomis prisiartindavo prie kareivių, moterys atsiklaupdavo, melsdamos leisti išvykti, nes daugelis jų nemokėjo vairuoti, tačiau viskas veltui“, – pasakojo Pavelas.

Maždaug po penkių valandų kažkas netikėtai pasikeitė: atvyko netoliese esančio miestelio meras ir pasakė, kad norėtų priimti nakčiai visus žmones, įstrigusius kelyje.

Miestelio gyventojai savo namuose priėmė apie 400 Mariupolio gyventojų.

Kitą dieną automobilių kolonai pavyko rasti kitą kelią, aplenkti nelemtą rusų kariuomenės postą, kur buvo sustabdyti, ir išvažiuoti link Zaporižės.

Pakeliui buvo kiti kelio blokavimo punktai, vėl nerimas, tačiau vis pavykdavo tęsti kelionę ir mariupoliečiai galiausiai gyvi pasiekė kelionės tikslą.

Išgelbėjo sūnų ir saksofoną

Kadangi iki šiol nėra humanitarinio koridoriaus iš Mariupolio, vis daugiau žmonių bando laimę gyvenimo loterijoje, bandydami prasmukti pro Rusijos apsiausties žiedą. Kai kuriems tai pavyksta.

Neseniai 24 metų Aleksandras pažeistomis smegenimis buvo atvežtas į Izraelio dovanotą lauko ligoninę netoli Lvovo.

Jaunas vyras vos neišprotėjo iš patirto siaubo, o bėgdamas susitrenkė smegenis, kai rusų raketos pataikė į daugiabutį, kuriame jaunuolis buvo apsistojęs su tėvais. Gyventojai išbėgo iš lavonais nusėtų griuvėsių net neapsiavę batų.

„Bombardavimas praktiškai nesiliovė, lėktuvai skrido ir metė bombas kas 10 minučių. Žmonės krito ir mirė mano akyse.

Kūnus laidojome soduose“, – prisimena Aleksandro tėvas Jevgenijus.

Šeima su šimtais kitų pabėgėlių prieglobstį rado kino teatre netoli miesto centro. Pastate įstrigę žmonės išgyveno valgydami vietinių gyventojų ir ukrainiečių kareivių paliktus maisto likučius ir gerdami vandenį iš ištirpdyto sniego.

Kai atsargos išseko, neturintys mažų vaikų buvo priversti išeiti iš slėptuvės ir maisto prasimanyti kitur.

Archyvų nuotr.

„Turėjome seną apgadintą, bet dar veikiantį automobilį, todėl nusprendėme palikti laikiną prieglaudą. Pasirinkimų nebuvo daug: arba lieki ir miršti, arba išeini ir miršti. Teko skaičiuoti minutes trumpuose tarpuose tarp krentančių bombų“, – prisimena mariupolietė Natalija.

Mariupolio meras sako, kad mieste žuvo 5 tūkst. žmonių, apgadinta 90 proc. pastatų.

Natalija su kartėliu prisimena, jog kai kurie jos prorusiški kaimynai buvo įsitikinę, esą miestą į dulkes mala ukrainiečių pajėgos.

Manoma, kad Mariupolyje vis dar įstrigę apie 160 tūkst. gyventojų. Iki karo šiame uostamiestyje prie Juodosios jūros gyveno daugiau kaip 430 tūkst. žmonių.

Prancūzija, Graikija ir Turkija šią savaitę bandė išsiderėti paliaubas, kad civiliams gyventojams galėtų pristatyti maisto ir medikamentų bei sudaryti sąlygas išvykti.

Tačiau V. Putinas Prancūzijos prezidentui pareiškė, kad bombardavimas bus sustabdytas tik tuomet, kai Mariupolį ginantys „nacionalistai“ sudės ginklus ir kapituliuos.

Aleksandras su šeima laikinai apsistojo pas draugus už Lvovo ribų. Jo tėvas muzikantas iš Mariupolio išsivežė saksofoną ir prieš išsiveždamas iš ligoninės sūnų surengė koncertą gydymo įstaigos personalui.

Susirinkę pasiklausyti muzikos prie lauko palapinių, gydytojai ir seselės apsiverkė, kai Jevgenijus dėkojo už tai, kad iš Mariupolio pavyko išgelbėti sūnų ir saksofoną.

Ištrūkusiems iš Mariupolio apsiausties neramu dėl mieste likusių žmonių gyvybės. Jie maldauja padaryti viską, kas įmanoma, kad žudynės būtų sustabdytos.

Parengė Arvydas Jockus.

Archyvų nuotr.

Gemius

Raktažodžiai
Sidebar placeholder