Ne tik užsienio žvalgybos specialistai, bet ir medikai suka galvą, kas galėjo atsitikti V.Putinui.
Gegužės 9-ąją stebėdamas Maskvoje karinį paradą V. Putinas buvo užsiklojęs kelius šilta antklode. Tą rytą Rusijos sostinėje buvo vėsoka, apie 9 laipsnius šilumos, tad vienas Kremliaus renginio veteranas, matyt, paskolino savo antklodę šalia sėdinčiam prezidentui.
Ši aplinkybė pakurstė kalbas apie šlubuojančią V. Putino sveikatą.
Kūno kalbos ekspertė Adrianne Carter neabejojo, kad V.Putinui atlikta estetinių procedūrų, nes nebuvo matyti raumenų judesių viršutinėje veido dalyje – nuo nosies aukštyn.
Ekspertė atkreipė dėmesį ir į Rusijos lyderio paburkusius skruostus, apsiašarojusias akis, taip pat dešinę ranką, kuri vaikštant nejuda taip laisvai kaip kairė. Nors priimdamas gėles jis ištiesė dešinę ranką, buvo matyti – jam tai nėra patogu.
Iš V. Putino retorikos dingo ir mėgstama frazė „specialioji karinė operacija“, kuria jis anksčiau nekart apibūdino Rusijos invaziją į Ukrainą.
Yra daug spėjimų, kuo gali sirgti V. Putinas. Vienas britų leidinys rašė, kad V. Putinas serga Parkinsono liga ir šizoafektiniu sutrikimu.
Yra nuomonių, kad jam nustatyta onkologinė liga, nes anksčiau kelionėse lydėdavo gausi gydytojų brigada, jai priklausė vienas Maskvos chirurgų, kurio specializacija yra skydliaukės vėžio gydymas.
Duomenis apie asmeninius V. Putino gydytojus Rusijos žurnalistai aptiko viešai prieinamose duomenų bazėse, kur laikomi ir dokumentai apie medikų apgyvendinimą viešbučiuose.
Paaiškėjo, kad 2016–2017 metais V.Putiną Sočyje reguliariai lydėjo vidutiniškai penki medikai – LOR gydytojas, infekcinių ligų specialistas, reanimatologas, neurochirurgas ir greitosios medicininės pagalbos gydytojas.
Yra užsienio medikų, manančių, kad V.Putiną vargina ne tik neurologiniai sutrikimai, bet vystosi ir ankstyvos stadijos demencija (silpnaprotystė) – jo elgesys darosi vis mažiau prognozuojamas, visur jis mato išdavikus ir niekuo nepasitiki.
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų profesorius Dalius Jatužis neseniai vykusioje konferencijoje nagrinėjo klausimą apie tai, kada prasideda demencija ir kam ji gresia.
Sergančiųjų demencija visame pasaulyje daugėja, nes rizika susirgti šia liga didėja su amžiumi – kaip ir sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis, taip pat vėžiu, autoimuninėmis ligomis.
„Visos šios ligos gali sukelti įvairaus pobūdžio pažintinių gebėjimų sutrikimus, tarp jų – ir demenciją, o klasikinė demencijos forma yra Alzheimerio liga“, – teigė gydytojas neurologas.
D.Jatužis priminė ne vieną priežastį, dėl kurios silpnėja mąstymas ir dėmesys, traukiasi atmintis, blogėja orientacija ir kitos pažintinės funkcijos.
Pirmiausia tai genai, jie užprogramuoja tam tikras neuronų grupes ankstyvai žūčiai.
Taip pat didelę žalą galvos smegenims daro uždegiminės ligos, kurios alina nervų sistemos ląsteles ir padaro jas labiau pažeidžiamas streso.
Galvos smegenų kraujotaką ir mitybą blogina ir kraujotakos sutrikimai, cukrinis diabetas, kitos lėtinės ligos, todėl smegenų ląsteles naikinantys procesai vystosi kur kas greičiau nei natūraliai senstant.
Demencija yra didelė našta visuomenei, taip pat sveikatos apsaugai, nes daug kainuoja gydymas, pacientų slaugymas, psichologinis krūvis tenka ir ligonių artimiesiems.
Nors šiuolaikinė medicina yra daug pasiekusi, tokioje srityje kaip neurologija tikri atradimai dar laukia savo valandos.
Vilniaus Santariškių klinikos neurologas, medicinos mokslų daktaras profesorius Dalius Jatužis. V.Skaraičio nuotr.
„Yra neurologinių ligų, kurios kadaise buvo laikomos negydomomis, o dabar sėkmingai valdomos, pavyzdžiui, pastaruoju metu medikai daug kalba apie proveržį gydant išsėtinę sklerozę, Parkinsono ligą. Deja, to negalima pasakyti apie Alzheimerio ligą“, – sakė D.Jatužis.
Nuo 2003-iųjų iki 2021 metų pasaulyje išbandyti 143 preparatai, atlikti 172 Alzheimerio ligos klinikiniai tyrimai. Bet per šį laikotarpį buvo registruotas vos vienas naujas biologinės terapijos medikamentas nuo Alzheimerio ligos.
Kadangi dėl šio medikamento vis dar kyla diskusijų, nė vienas neurologas negalėtų pasigirti, kad jau gali išgydyti Alzheimerio ligą.
Nors jau daug pasiekta tyrinėjant, kaip liga vystosi, kokie yra jos etapai, kokios kaupiasi medžiagos galvos smegenyse, naujų vaistų kūrimo nesėkmė yra susijusi su tuo, kad mokslininkams dar nepavyko nustatyti Alzheimerio ligos užuomazgos.
„Jau žinomi ligos vystymosi laipteliai, sukurta daug vaistų nuo Alzheimerio ligos, netgi vakcina nuo amiloidinės medžiagos kaupimosi, tačiau gydymas vis tiek nėra efektyvus“, – apgailestavo D.Jatužis.
Alzheimerio ligos, kaip ir kitų demencijos formų, gydymas vis dar lieka svarbiausias neurologijos iššūkis. Dėl šios priežasties svarbiausias tikslas – kuo anksčiau atpažinti kognityvinį sutrikimą.
Kita svarbi kryptis – kuo anksčiau pradėti taikyti profilaktines priemones, kurios atitolintų lengvos ar vidutinio laipsnio demencijos formos perėjimą į sunkiąją.
Kovojant su demencija būtinas ir naujas požiūris, kurį nusako terminas „kognityvinis trapumas“. Profesorius D.Jatužis aiškino, kad vyresnio amžiaus žmonėms būdingas ne tik kaulų, bet ir proto trapumas.
Pavyzdžiui, patekęs į naują aplinką, kad ir į ligoninę, žmogus gali prastai orientuotis, nesusigaudyti, kur yra.
Prasidėjusi depresija, paūmėjusios kraujagyslių ir širdies ligos, tam tikrų medikamentų vartojimas sutrikus hormonų pusiausvyrai – visa tai gali atsiliepti protiniams ir pažintiniams gebėjimams.
Svarstant klausimą apie tai, kodėl demencija dažniau taikosi į vyresnio amžiaus žmones, pasufleruoti gali dar viena teorija.
Manoma, kad tai susiję su imuniteto senėjimu. Pavyzdžiui, susidurdamas su įvairiomis bakterijomis ir virusais žmogaus organizmas stengiasi gaminti vis naujų imuninių ląstelių, bet jų skaičius ilgainiui mažėja.
Nykstant imuninių ląstelių atsargoms, kyla uždegimas, todėl prasideda greitesnis neuronų mirimas. Juk ne veltui sakoma, kad senatvėje žmonės suvaikėja.
Klausimas, kada prasideda demencija, profesoriaus D.Jatužio nuomone, yra beprasmis. Ši liga prasideda gerokai anksčiau, galbūt net dešimtmečiu anksčiau, nei nustatoma diagnozė, kuri paremta vaizdiniais tyrimais.
Diagnozuojant Alzheimerio ligą laboratoriniai tyrimai taip pat nėra informatyvūs. Lengvą kognityvinės funkcijos sutrikimą įmanoma nustatyti testais, kurie turi būti dokumentuoti.
Tačiau dėl lengvos demencijos formos žmogus dar sugeba būti savarankiškas, atlikti buitinius darbus, turėti įvairių pomėgių.
Nustačius kognityvinės funkcijos sutrikimą nėra taip, kad nebūtų pagerėjimo, jei laiku skiriami vaistai.
Kita vertus, jei brandaus amžiaus žmogus skundžiasi prasta atmintimi, nesugeba sutelkti dėmesio, blogai orientuojasi aplinkoje, nereikia manyti, kad šie negalavimai yra susiję tik su senatve.
Alzheimerio liga atslenka pamažu, o pirmieji tai gali pastebėti ligonio artimieji. D.Jatužis konferencijoje pateikė pavyzdį, kaip po vyro mirties jo aštuoniasdešimtmetė našlė kalbėdama telefonu su anūkais ir paklausta, ko nupirkti valgyti, atsakydavo trumpomis frazėmis ir vis linkėdavo gražios dienos.
Staiga pasikeitė ir moters valgymo įpročiai, ji prašydavo kas antrą dieną nupirkti po 20 glaistytų varškės sūrelių. Paaiškėjo, kad sūrelius pamėgusi moteris juos visus ir suvalgydavo, bet kitas maistas šaldytuve likdavo nepaliestas, nors iki tol ji nemėgdavo saldumynų.
Kai vėliau sužydėjo Alzheimerio liga, moters artimieji apgailestavo, kad laiku nepalydėjo jos iki gydytojo kabineto.
Nepražiopsoti šios ligos pradžios gali padėti vadinamieji kognityviniai testai, kurių yra įvairių.
Tokių testų atlikimas neužima daug laiko. Pavyzdžiui, užduotis įsiminti penkis žodžius, kuriuos vėliau reikia pakartoti, taip pat laikrodžio piešimas, kai reikia rodyklėmis pažymėti tam tikrą laiką. Šie testai gali būti taikomi ir lėtinių ligų kamuojamiems ligoniams, kuriems silpnėja protiniai ir pažintiniai gebėjimai.
Profesorius D.Jatužis priminė, kad svarbu kuo anksčiau skirti vaistus ir taikyti tam tikras profilaktines priemones, kurios padėtų sustabdyti Alzheimerio ligos vystymąsi.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą