Elžbieta II-oji nepaliko abejingų ir lietuvių

Pasaulio bendruomenė ką tik atsisveikino su mirusia Jungtinės Karalystės monarche Elžbieta II-ąja (1926-2022). Dešimt dienų visi stebėjome britų atsisveikinimo su savo karaliene ceremoniją. Nesuvaidintas ašaras, nakvynes gatvėse, kantriai laukiant kelių minučių, kai pro šalį pravažiuos karalienės karstą lydinti procesija. 

Minios, įskaitant ir lietuvius, stebėjo ceremoniją per televizorius. Stebėjo aristokratišką laikyseną, rengimosi etiketą, skirtingas karių uniformas, klausėsi giesmių. Kas tai?

Visiems žmonėms būdingas poreikis stebėti teatrališkus ritualus ar įrodymas, iš ko semiasi britai savo tvirtybės? Ar tokios tvirtybės - didžiuotis savo istorija, nereikėtų palinkėti ir mums?

JK Pietų pakrantės lietuvių bendruomenės pirmininkė Gintarė Ulevičiūtė neabejojo, kad Elžbietos II-osios mirtis nepaliko abejingų ir čia gyvenančių lietuvių:

„Labai daug Anglijos lietuvių dalyvavo karalienės laidotuvėse, iš kitų miestų prisijungė, važiavo į Londoną, stovėjo gatvėse, nešė gėles.

Jaunos lietuvių šeimos su vaikais lankė pilis, kuriose gyveno monarchė, kur buvo monarchijos atstovai kada nors apsistoję. Nešė prie pilių gėles, fotografavo. Turbūt visa Anglija žiūrėjo laidotuvių ceremoniją per televiziją.

Aš pati tuo metu keliavau į Prancūziją. Kelte, kuriame plaukėme, visą dieną tiesiogiai transliavo laidotuvių ceremoniją per televiziją. Iš tiesų kiekvienam anglui, nesvarbu, ar jis palaiko monarchiją, ar ne, vis tiek yra aišku, kad karalienė Elžbieta II-oji savo darbu labai nusipelnė šaliai.

Britai yra patriotiški. Čia patriotiškumas skatinamas nuo vaikų darželio. Dviejų metų vaikai per metus jau surengia ne vieną patriotinę šventę - puošiasi tautiniais atributais, išreiškia pagarbą visai karališkajai šeimai - britai tą giminę labai aukština, o karalienei - ilgiausiai valdžiusiai JK monarchei, buvo jaučiama ypatinga pagarba. Ne tik jai, bet ir kiekvienam monarchų šeimos nariui.

Visi JK miestai šiomis dienomis stengėsi išreikšti pagarbą monarchams. Tokios pagarbos momentai - paprastos britų, o ir lietuvių šeimos mezgė mezginius su monarchijos simbolika, platino juos per socialinius tinklus, mezgė meškiuką Padingtoną (animacinio filmo herojus - aut. past.), karališkas lėles su karūnomis ir visus šiuos monarchijos simbolius palikdavo kitiems gyventojams prie pašto dėžių, kurios čia taip pat unikalios, su Elžbietos II-osios monograma.

Kalbant apie laidotuvių etiketą, lietuviai vyko pagerbti karalienės į Vestminsterio rūmus iš visų miestų ir po penkias valandas eilėse stovėjo, kad galėtų patekti į salę. Kaip patys pasakojo, rūmuose buvo mirtina tyla, niekas net nesukosėjo, net batelių kulnai nekaukšėjo.

Monarchija yra britų nacionalinio identiteto dalis. Visi automatiškai tą pagarbą išreiškia.

Tūkstančiai žmonių lydėjo karalienę Elžbietą II-ąją į paskutiniąją kelionę, neabejotai, tarp jų buvo ir šimtai lietuvių. EPA-Eltos nuotr.

Esu čia nuo 2011 metų, Galbūt norėjau pajusti kitokią šalį, kitokią kultūrą. Čia auginu savo vaikus. Čia jie mokosi gerbti ne tik šalį, kurioje gyvena, bet ir Lietuvą. Stengiamės čia išsaugoti ir savo Tėvynės kultūrą.

O kokios įsimintiniausios yra britų šventės? Ne, ne Kalėdos ir ne Velykos. Labiausiai įsimintini yra karališkos šeimos jubiliejai, tarp jų ir Elžbietos II-osios valdymo deimantinis jubiliejus. Tokios karališkos šventės - aristokratų vestuvės, krikštynos, jubiliejai, Askoto žirgų lenktynės - labiausiai britus suvienija, visus miestus sutelkia bendradarbiavimui.

Dabartinį monarchą Karolį III-ąjį britai, nepaisant jo kai kurių gyvenimo istorijų, vis vien gerbs. Nes jis monarchas.

O mane vykti į JK kadaise gal paskatino multikultūrinės paieškos, o vėliau vis vien atsisukau į lietuvybės pusę. Įsteigiau čia dvi lituanistines mokyklas - Portsmute - lituanistinę ugdymo studiją „Jūrą" ir lituanistinę mokyklą „Bangą", nes britų saloje mus jungia lietuvybės banga. Taip pat organizuojame lietuvių šeimų vasaros stovyklą.

Žmonės 12 valandų iš Edinburgo važiuoja į Portsmutą, kad pabūtų su tautiečiais stovykloje. Švenčiame Lietuvos valstybines šventes, dirbame Lietuvai. Šventėse dalyvauja ir Lietuvos ambasadorius, ir vietiniai merai, parlamentarai. Tiesa, dalis bendruomenės grįžo į Lietuvą.

Ne tik „Brexitas", bet ir kovidas paspartino procesą. Buvo apribotos kelionės, žmonės negalėjo grįžti aplankyti ar net pagloboti savo tėvų. Todėl net 15 metų čia praleidę lietuviai su paaugliais vaikais namo grįžo. Bet yra ir naujai atvažiavusių.

O kaip mes vertintume monarchiją, jei ji būtų Lietuvoje? Ar irgi ją kaip britai garbintume? Čia sunkus klausimas iš tiesų, bet mes irgi galime pasididžiuoti prieš užsieniečius, Lietuva irgi turėjo karalių.

Be to, galime pasididžiuoti, kad Lietuva - ne tik popkultūra, bet ir mūsų papročiai, istorija. Mūsų kalba yra viena seniausių pasaulyje. O jei dar atrastume savo šalyje kokių nors jungčių, giminystės ryšių su dabartiniais pasaulio monarchais, tai dar labiau pakeltų Lietuvos prestižą."

Komentuoja filosofas Krescencijus STOŠKUS:

Žmonės jaučia kultūros, pirmiausiai, politinės kultūros trūkumą, todėl žmonės ieško bet kokio politinio stabilumo toje pairusioje dabarties realybėje. Yra ilgesys į kažką stabilaus atsiremti ir iš tikrųjų parodyta, kad šita karalienė buvo žmonėms tokia atrama. Ir, ko gero, su ja baigiasi ir ši epocha.

Šios reikšmės jokiu būdu negalima nuvertinti, tik gal kitos šalys, kaip ir Lietuva, kurios turėjo kitokias tradicijas, gal neturėtų taip įsijausti, o tiksliau ir teisingiau gal būtų sakyti - bandyti įsijausti.

Mūsų komentatoriai televizijos kamputyje - man tai buvo gėda dėl jų. Tuo metu, kai prasideda Mišios, skamba pakylėta muzika po šventovės skliautais, jie kalba apie šuniukus, kačiukus! Tai panašiau į laukinių įsiveržimą į aristokratų kultūrą. Man tai buvo šlykštoka, trukdė klausytis.

Vestminsterio abatijoje vyko meno reiškinys, religinis ceremonialas, o lietuvių komentatorių kalbos taip kirtosi, rėžėsi su tuo, kas vyko šventovėje. Mūsų komentatoriai norėjo viską perimti, o žmonių, kurie galbūt galėjo profesionaliai pakomentuoti, kas vyksta per karalienės laidotuves, neturėjo.

Ši monarchės paskutinio pagerbimo ceremonija buvo svarbi ne tik britams, bet ir jų buvusių kolonijinių kraštų žmonėms. Tai didžiulis įvykis, į kurį jie atvyko savo noru.

Tai įrodo, kiek Elžbieta II yra prisidėjusi prie britų ir jų buvusių kolonijų draugiškų santykių reguliavimo, kad jos išlaikė pagarbą karalienei. Britai mokėjo tą imperinį klausimą išspręsti, nors jų imperijos valdos buvo išsibarsčiusios visame pasaulyje.

Monarchija ir su ja susijusios tradicijos yra britų stiprybė. Esu diskutavęs su jaunosios kartos žmonėmis, kurie sakė, kad britai yra ištižę. Bet jų teisinė sistema yra nepralenkiama.

Britų teisinė sistema buvo paremta kaimo bendruomenių administravimu ir labai lengvai perėmė romėniškąją teisę, o karalienė, nors ir neturėjo didelių galių, papildė šią teisinę sistemą savo autoritetu. Po Elžbietos II mirties tokio autoriteto jau nebus.

Manau, Karolis III nebus pajėgus sekti savo motinos pėdomis. Jis kol kas gali tik imituoti, bet netikiu, kad tokio charakterio žmogus gali prilygti Elžbietai II-ajai. Ar britų monarchija išnyks?

Matote, Europoje ir daugiau monarchijų yra, gal britų monarchija ateityje bus panašesnė į švedų ar danų, ta kryptimi gali procesai pajudėti.

Karalienės Elžbietos II-osios sąsajos su Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste

Jungtinės Karalystės karalienė Elžbieta II (1926-2022) turėjo sąsajų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, tarp jos protėvių būta lietuviškosios Gediminaičių dinastijos atstovų. Taigi, karalienė Elžbieta II turėjo ir lietuviško kraujo.

Karalienė Elžbieta II-oji yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino dvidešimtos kartos palikuonė, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio (1427-1492), kurio duktė Sofija nutekėjo į Brandenburgą ir įsiliejo į Hohencolernų (Hohenzollern) dinastiją, septynioliktos kartos palikuonė.

Brandenburgo kunigaikščiai Hohencolernai vėliau valdė Prūsiją. Pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas, be kita ko, buvo tikras Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto (1544/1548-1572) pusbrolis, dažnai lankęsis Vilniaus rezidencijoje.

Anot Lietuvoje gyvenančio britų istoriko Stiveno Rovelo (Stephen Rowell), Hohencolernų dinastija moteriška linija yra artimai susijusi su Stiuartų-Hanoverių (Stewarts-Hanover) dinastija, iš kurios kilę karalienės Elžbietos II protėviai.

Taigi Hanoverių dinastija, dabar vadinama Vindzorais (Windsors), per moterišką liniją kildinama iš škotiškos Stiuartų ir vokiškos Hanoverių dinastijos.

Šie dinastiniai ryšiai atsispindi visose Elžbietos II-osios kilmės genealoginėse lentelėse. Tad per moterų liniją galima atsekti tiesioginį ryšį tarp lietuvių Gediminaičių ir britų Stiuartų-Hanoverių-Vindzorų dinastijų.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder